Slavų kraštuose ir pagonybė slaviška. Pagrindiniai jos akcentai – burtai (raganavimas) ir gydymo praktikos. Šio tikėjimo pradžia sutampa ir su pirmaisiais Kristaus arba mūsų eros amžiais[1]. Kaip ir visi panteistai, slavų pagonys gamtą regėjo kaip gyvą darinį: žemė, medžiai, upės ir uolos – visa tai buvo gyva ir gyveno savą gyvenimą. Beredžinos buvo pačios seniausios medžioklės bei vaisingumo deivės (kokia žavi opozicija), upių, ežerų bei miškų nimfos, siejamos su pražystančiu beržu, vėliau iš jų buvo išskirtos rusalkos bei vili‘ės. Sibiro teritorijoje paplitusiose tungusų gentyse buvo tikima, kad pasaulį sukūrė toks Eskeri‘s, kadaise netyčiom pliumptelėjęs į pirmapradžius vandenis, kažkokios logikos vedinas pagriebė purvo gniužulą ir taip „nulipdė“ žemę. Uralo kalnų areale buvo tikima į aukščiausiąją būtybę ir visa ko motiną Jumalą, vietiniams ji ne tik tapo slaviškosios Motinos Žemės pakaitalu, bet ir mėgavosi papildomais galių svertais – karjerą pradėjusi kaip dangaus dievaitė kildama dievybių laiptais sužinojo, kad jai vienai teko atsakomybė ne tik už žemės, bet ir už visus visatos atsiradimą. Žmonės juto stiprų ryšį su gamta, personifikavo ją, o ji, savo ruoštu tapo jų esaties ir sąmonės plėtojimosi lauku: į ją buvo dedamos pačios slapčiausios viltys bei lūkesčiai, baimės ir nerimas. Kartu su Motinos Žemės kultu plačiai paplito paprotys gulinėti ant žemės, ropoti ar keliais po ją šliaužioti..[2]
Pagrindinė meditacijos forma buvo meilės bei pagarbos „įkrautas“ kalbėjimas su gamta, žeme, medžiais ir t.t., ir tai buvo abipusis, grįžtamasis ryšys: pavargęs ar depresijos kamuojamas žmogus gali apkabinti ar bent prisėsti prie energiją spinduliuojančių pušies arba ąžuolo medžių, o štai drebulė – energiją siurbiantis medis ir juo buvo naudojamasi siekiant „iščiulpti“ iš kūno karštinę ar uždegiminius susirgimus. Kiekviena gentis turėjo žmonių (burtininkų arba raganių – kaip jums patogiau juos vadinti), kurie rūpinosi savo gentainių sveikata. Reikia pabrėžti, kad kalba eina ne apie Sibiro šamanus (apie kuriuos tikriausiai ir pagalvojote), o apie europinėje Rusijos dalyje įsitvirtinusius pačius tikriausius gydymo menus, kurių artimiausias atitikmuo - druidai. Kas gi tie „gydomieji amatai“, kitaip tariant, kokia viso tokio keisto elgesio esmė ir koks viso to mechanizmas? Pagal savo prigimtį gydomieji menai buvo neatskiriami nuo išpuoselėtų technikų grindžiamos gamtos kaip dvasinio nušvitimo teikėjos tradicijos. Medžiai būdavo suvokiami kaip tam tikri dvasiniai mokytojai, maža to, esti teiginių, esą pagal savo energetinius laukus žmonės kur kas panašesni į medžius nei į gyvūnus. Miškuose būdavo ieškoma tokių „draugų“, o aukštesnio dvasinio lygmens augalai (juk biologiškai medis yra sumedėjęs augalas) tapdavo dvasiniais mokytojais (kaip visokie guru šiais laikais). Koks viso to proceso mechanizmas ? Panašiai kaip budizmo siekis yra išvalyti protą nuo visokių šiukšlių, čia reikia sugebėti sustabdyti taip mus kankinantį minčių srautą ir visą atsilaisvinusią energiją tolygiai paskirstyti fiziniams pojūčiams – tikriausiai tai galime pavadinti meditacija su medžiais. Kaip ir visa, kas tikra ir duoda ilgalaikių rezultatų – tai reikalauja darbo, pasiruošimo ir pasiaukojimo; kaip kaip su alumi – gali nuolat mokėti po pora litų už butelį kažkokio birzgalo arba gali pastudijuoti alaus gamybos technologiją, nusipirkti apynių ir susimeistrauti ar kitaip gauti reikalingą technologiją – o tada jau galėsi mėgautis tikra dalyku, kuris per laiką atsipirks. Seksas, masažai ir fizinės iškrovos tik laikinai apmalšina kūną – mes esame linkę eiti pačiu lengviausiu keliu ir ignoruojame elementarią tiesą, jog pradėti reikia nuo sielos.
Jūsų pagrindinis tikslas – rasti sau energetiškai tinkamą medį. Miškas, miškelis, parkas – nesvarbu, kur ieškosite, svarbiausia, kad jūsų akys būtų „laisvos“ ir atpalaiduotos, nesukoncentruokite pernelyg stipriai dėmesio į nieką. Kaip kad žmonių minioje sugebame išvysti žmogų, kuriam staiga pajaučiame simpatiją, taip ir čia – nereikia žiūrėti, stebėti, vertinti – reikia pajusti sau tinkantį medį. Kai kažkuriam iš medžių pajaučiate šią trauką – galite pradėti lėtai prie jo artintis, pasistenkite būti kaip įmanoma labiau atsipalaidavę, visą „atsilaisvinusį“ dėmesį sukoncentruokite į kūno pojūčius. Esant tam tikram atstumui turėtumėte pajusti ryšį su to medžio sąmone, tuomet reikia prašyti leidimo prisiartinti prie pat jo, kai pajusite, jog medis yra pasirengęs jus priimti, galite jį apkabinti arba atsiremti į jį nugara. Medžiai disponuoja labai ramia, taikia sąmone, todėl šitokia „bičiulystė“ gali būti itin naudinga emocinio disbalanso (depresijos, chroniško nuovargio ir t.t.) atvejais, tereikia lėtai ir švelniai prisiartinti prie savo emocinio donoro, paprašyti padėti ir galite mėgautis neigiamos energijos „iškraustymo“ iš jūsų sąmonės pojūčiu. Per eilę žmonių sąveikavimo su medžiais amžių buvo nustatyta, jog ne tik kiekviena rūšis, bet ir kiekvienas jos atstovas turi atskirą sąmonę bei individualybę, vieni gali pažadinti savo simptomais panašius į meilę jausmus, kiti aktyvuoti žemesniuosius energijos centrus, treti – įkvėpti kovai, darbui, kūrybai. Šios savotiškos hierarchijos laiptų viršūnėje stovi medžiai su aukštesniojo sąmoningumo dvasine dispozicija. Dažniausiai, kaip ir galima buvo tikėtis, tai labai seni medžiai, tačiau ne amžius yra jų pagrindė skirtybė – atsidūrus prie jo galimi transcedentiški mistiniai išgyvenimai, pojūtis, jog jis „skaito“ jus bei jūsų rūpesčius bei problemas, būtent pagal tai jie ir atpažįstami.
Kita dvasinė praktika kiek panaši į tai, kuo užsiima indėnų šamanai. Tai tikslingas taip vadinamų galios taškų manipuliavimas, skirtas gydymo bei dvasinio apšvietimo tikslams. Kiekvienas yra girdėjęs apie geologines anomalijas ar magnetinius laukus bei poveikį žmogaus psichikai (tokiose vietose dažniausiai ir regimi NSO). Tam tikros žemės vietos pasižymi ypatingu poveikiu žmogui (jo bioenergetikai) bei jo dvasiai. Operavimas šia technika labai panašus į aukščiau analizuotą medžių meditaciją, esminis skirtumas tas, kad čia energija yra pernešama ne tik po visą kūną, bet ir skleidžiama aplink save (panašiai kaip braižymas skriestuvu per matematikos pamokas). Tokie žemės laukai gali išvalyti, išgryninti žmogaus energetinį lauką, jie gali veikti ir atskirus „kanalus“, atverti tam tikrus energetinius centrus, kurių veikimas žadina teigiamas emocijas: meilę, džiaugsmą, (emocinį) stabilumą. Ir čia galimos mistinės patirtys bei išgyvenimai; siekdamos norimų dvasinių būsenų kai kurios šiuolaikinės ezoterinės mokyklos Rusijoje sąmoningai naudoja galios taškų techniką savo meditacinėse praktikose, žemieji energijos taškai puikiai papildo bei paruošia darbui su iš Indijos atkeliavusia kundalini energija[3].
Naujam kėly.
10 amžiaus pabaigoje Rusija priėmė krikščionybę ir tapo jos rytietiškosios ortodoksinės tradicijos atstovais. Savaime suprantama – stačiatikių bažnyčia nežibėjo didele simpatija „stabmeldžių“ atžvilgiu, šios kultūros unikalumas šiuo klausimu tame, kad tūlo ruso kasdienybėje šios dvi dvasinės kultūros kryptys – pagonybė bei katalikybė – sugebėjo nepastebimai ir taikiai persipinti į vieną bene aukščiausiu įsivaizduojamu religiniu pakantumu žybsinti ornamentą.
Taigi, jau beveik tūkstantį metų Rusijos žmonės švenčia tiek krikščioniškąsias, tiek pagoniškąsias šventes, lanko stačiatikių cerkves bei atlikinėja pagoniškuosius ritualus, gražina namus šventosiomis ikonomis bei pagoniškojo kulto objektais. Užuot kreipęsi į medikus, dauguma rusų mieliau apsilankys pas žiniuonį; net ir šiais laikais tradicija kiekviename, net ir pačiame atokiausiame kaimelyje, turėti bent vieną žiniuonį liko, kaip ir niekur nedingo stebuklingus išgijimus liudijantys pasakojimai, visų jų schema panaši: vargšas žmogus nuolat tuščiai varstantis tradicinės medicinos atstovų kabinetų duris, praėjęs visas įmanomas procedūras ir prifarširuotas vaistų vaistelių pagaliau atranda kelią į netoliese ugnelę kūrenančio žynio trobelę ir ten jo kančios baigiasi, net komunistų partijos nariai naudodavosi pačių geriausiųjų raganių paslaugomis.
[1] http://www.ladywinterwolf.fcpages.com/slavic.html
[2] Mike Dixon-Kennedy. Encyclopedia of Russian & Slavic Myth and Legend. (Oxford, England 1998)
[3] Kungurtsev, I., & Luchakova, O. (1997). The unknown Russian mysticism: Pagan sorcery, Christian yoga, and other esoteric practices in the former Soviet Union. In T. R. Soidla and S. I. Shapiro(Ed.), Voices of Russian Transpersonalism (pp. 7-15). Brisbane, Australia: Bolda-Lok Publishing and Educational Enterprises.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą