Kvailių laivo idėja.
Viduramžių žmogus prikūrė daug pačių įvairiausių ir savo gilumu bei išmone galinčių tiesiog pakerėti šventojo rašto bei religinių vaizdinių interpretacijų, maža to, jis vaizdinius moderuodavo pats. Žymioji eschatologinė (į Pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą nurodanti) didaktinė alegorija pasakojanti apie dešimt skaisčių mergelių. Pakviestos į puotą, kurioje jų laukia potencialus jaunikis – penketas jų išmintingai pasiruošė ir apsirūpino žibintais (labiau tikėtina – deglais), o likusios – ne ir todėl į iškilmes buvo neįleistos. Šios vakarų Europos gotikinį bei katedrų meną užvaldžiusios istorijos moralas paprastas – visad būti pasiruošus Kristaus atėjimui[1].
Nekaltųjų kvailųjų mergelių vaizdinys atgimė Sabastiano Branto satyrinėje knygoje „Kvailių laivas“ (1494 m.). Lyg išganymo simbolio Nojaus arkos parodijoje, į laivą autorius susodino krūvą įvairias visuomenės ydas reprezentuojančių personažų. Priešingai nei įprastinei kelionės sąvokai, čia keliaujama į savąją baigtį. Geografinis tikslas neegzistuoja, jį pakeičia išganymo ir patekimo į dangų siekiamybė (plg. su Lietuvoje dar ne taip senai galiojusia praktika miškuose palikti savo nusenusius tėvus) . Jau pats pavadinimas nurodo, kad į šį laivą sodinami visokie pamišėliai, kurie nesiorientuodami aplinkoje ir nesuvokdami šio veiksmo tikslo, galbūt tik čia gali pasijusti geriau arba net išgyti. Michelis Foucault savo „Beprotybėje ir civilizacijoje“ teigia, jog šis laivas tampa tam tikras viduramžių sąmonėje įsigalėjusių blogio ir nuodėmės atspindinčių simboliu. Tikriausiai neveltui knygos iliustracijose yra vaizduojamos nuogos moterys, vyno taurės ir kiti nuodėmingojo žemiškojo gyvenimo atributai[2] [3].
Kaip jau supratote, kalbame apie atstumtuosius arba autsaiderius. Vienas ryškiausių atstumtųjų atvejų istorijoje – raupsuotieji ir jų nepritapimą visuomenėje atspindinčios raupsuotųjų kolonijos (leprozoriumai arba lazaretai (žr. Lozorius)). Tarp 1899-1944 m. Leprozoriumas veikė Klaipėdoje. Krikščioniškoje kultūroje raupsai buvo siejami su stigmomis, o induizme – atpirkimą už praeitame gyvenime padarytus blogus nuodėmes (karma). Tai yra atstumtieji ne savo valia, bet yra tokių, kurie šį kelia pasirenka savanoriškai. Rytų mistikai išeina į dykumą, jų kolegos stačiatikiai traukia į miškus. Vardan tikslo (religinio ir kito) žmonės pasiryžę sunkiai suvokiamoms aukoms: Tibeto vienuoliai mumifikuodavo save medituodami olose iki pat mirties[4], o štai vienas deivei Šivai atsidavęs indas jau 38-ius metus laiko iškėlęs dešinę ranką (skaityti išnašoje[5]). Nuo visuomenės atsiskiria ir nusikalstami elementai: bene visą kūną išsitatuiravę japonų nusikalstamo pasaulio atstovai jakudzos, garsioji JAV motociklininkų gauja „Pragaro angelai“ (The Hells Angels) ...
„Populiariojoje muzikoje“ (nes kartais skaitydamas visokių žinovų mintis tiesiog jauti dirbtiną ir sustabarėjusį klasikinės ir visos kitos likusios muzikos supriešinimą) autsaiderių mitas itin gajus ir net patrauklus. Pasirinkau rašyti apie pačius ekstremaliausius atlikėjus, tai yra, tuos, kurie vieniems yra dievai, kitiems – demonai, ligoniai, blogio įsikūnijimai ir t.t. Kvailių laivo metafora čia tikrai neatsitiktinė – čia ji įgauna izoliatoriaus funkciją ir darosi nelabai aišku, ar į tą „laivą“ žmonės yra stumiami prievarta (bet kas neįsipaišantis į paviršutinišką, savaimę duotą ir nė velnio neapmąstomą tolerancijos, pakantumo, moralės ir žmogiškumo suvokimą yra stumiami iš sociumo, nelabai kam šie dalykai išties rūpi – svarbiau įvaizdis, o ne asmeniniai ieškojimai) arba patys renkasi tokį kelią. Klausimas, kurie čia iš tikrųjų „plaukia“ be aiškios orientacijos ir krypties, kurie yra tie tikrieji kvailiai? Nepamirškime „nekaltųjų mergelių“ figūrų – tų teisingo gyvenimo iliuzijos nešėjų; vėlgi, gali ir susipainioti, kas yra, kas: kas yra labiau linkęs į aukojimąsi, kentėjimą ir net kažkokį susilaikymą bei askezę. O stigmos? Mano nuomone, yra skirtumas tarp save žalojančio interneto vaizdelių inspiruotų pseudo- viduramžiškos gotikinės (tarsi)kultūros inspiruoto paauglio, kuris galbūt tik bando siųsti signalą, atkreipti į save dėmesį ir, galbūt, susigrąžinti savo kūno kontrolę bei atsikratyti kaltės ir, paradoksas, bet pačio kentėjimo – apibendrinant, žalojamasi dėl labai jau egocentriškų paskatų, kaip pamatysime toliau - tai gali įgauti ir gana nemažo gylio.
Muzikos ir savidestrukcijos mitas yra turbūt vienas patraukliausių populiariosios kultūros atributų, o šūkis „live fast, die young“ jau senai tapo ne tik sparnuota fraze, bet ir savotiška cool trendų pseudo-kultūros dalimi. Patys atlikėjai savo veiksmais nuolat „tobulėja“, kažkada instrumentus niokojantys The Who atrodė kaip paskutinės pragaro išperos, o pirmasis stage diving‘u ryšį su klausytojų minia susiprotėjęs pagilinti Iggy Pop kaip paskutinis beprotis. Šiuos du sceninio pasirodymo elementus meistriškai pritaikė grupės Nirvana lyderis Kurtas Cobainas. Galima jį vadinti uoliu narkomanu, galima abejoti jo muzikiniais gebėjimais, bet tikros sielos nepaneigsi, o balsas, kuris sugeba sukrėsti klausytoją iki pat jo sielos gelmių – ne toks jau dažnas reiškinys populiariosios muzikos terpėje.
Prieš pakalbant apie atskirus atlikėjus, norėtųsi stabtelti prie platesnio konteksto. Žaizdos, kaip transcendentinio mato ženklo Europos kultūroje, idėja mus pasiekia jau iš antikos mitų – Heraklis netyčia sužeidžia savo draugą nemirtingąjį kentaurą Kironą, čia į sceną įžengia vos ne Jėzaus pirmtaku laikytinas Prometėjas, prisiima nelaimėlio nemirtingumą ir kentauras pagaliau gali ganytis amžinosiose pievose. Drįsčiau manyti, kad apie Jėzų Kristų pasakoti nereikia. San Fernande (Filipinai) egzistuoja paprotys patiems kaltis prie kryžiaus. Musulmonai šiitai nukankinto Muhamedo vaikaičio Husayn ibn Ali garbei švenčia Ašuros dieną, esminis šventės akcentas – skambant giesmėm daužyti sau per krūtinę tarp pirštų laikant perlaužtus skutimosi peiliukus. Tailandui priklausančioje Puketo saloje kasmet vyksta vegetarų festivalis, kurio dalyviai prieš įvairius itin skausmingus savižalos veiksmus, renkasi į tam tikrą patalpą, kurioje laukia kol juos užvaldys dvasios, kitaip tariant, tam, kad ištvertu tai, kas jų laukia, jiems būtina pasiekti transo būseną, iškilmių kulminacija – lipimas peiliais „padabintomis“ kopėčiomis (prisiminkim Gina Pane ir jos skutimosi peiliukų kopėčias).
Kažkodėl kyla noras būtinai čia įterpti vaikinus iš Jackass. Jų vertė – savidestrukcijos kupini veiksmai, taikant visai tai patiems įvairiausiems kultūriniams kontekstams. Tai kažkuo primena savotišką vizualinės antropologijos (filmai ir foto medžiaga) bumą 7-8- jame praeito amžiaus dešimtmečiuose, kuris lydėjo padidėjusį visuomenės susidomėjimą „pirmykštėmis“ kultūromis. Lygiagrečiai Italijoje prasidėjo sensacinių pseudo dokumentinių filmų, taip vadinamų, Mondo kepimas, šitokia produkcija dažnai buvo kaltinama rasizmu, nepateikdami jokios nuodugnesnės informacijos jie tiesiog rodydavo įvairius, dažnai šokiruojančius siužetus. Tai ir gi šioks toks bandymas į visa savižalą pažvelgti platesniu kontekstu. O aš būtent ieškau universalaus ir visa vienijančio pagrindo.
Damoms pirmenybė – Rockbitch
Rockbitch – seksualumu persunktus pagoniškuosius ritualus praktikavęs kolektyvas. Grupės nariai nevengdavo įtraukti publikos į savo pasirodymus – į minią būdavo metamas „auksinis prezervatyvas“ ir kas jį pagaus, tas jau ir gaus. Filmuodami savo pasirodymus atlikėjai nevengė didelio plano, taip į kuriamą vaizdą įterpdami gonzo pornografijai būdingos stilistikos.
„Seksualumas išlaisvina“ – toks galėtų būti pagrindinis šios grupės ar trupės šūkis. Kol liaudis visa savo esybę pasinėrusi į savotišką bakchanaliją, video projektoriai demonstruoja moterų visame pasaulyje patiriamą priespaudą (užmėtymas akmenimis, apipjaustymas ir t.t.). Tam tikra prasme, galima padaryti įdomią aliuziją su vyriškuoju ekstremalių pasirodymų Pasauliu: antruoju atveju, kaip ir daugelyje, pirmykščių tikėjimų, žaizda ir kraujas yra neatsiejama nuo tapimo vyru, moterų kraujavimas – vienintelis natūralus kraujavimas, tai gali būti menstruacijos, taip pat defliacija. Tapimas moterimi natūraliai neatsiejamas nuo kraujo, o penetracija gali būti puikus peilio ašmenų atitikmuo: 2003-ieji, performansų atlikėja Rocio Boliver publikai pristato savo naujausią šokiruojantį ir tiesiogine prasme gilų darbą „Suglaustos kojos“ (¡Cierra las Piernas!), jo metu vienuolės abitu pasidabinusi Boliver atsigula ant ligoninės palatos lovos ir, grubiai tariant, susikiša į vaginą keliolikos centimetrų ilgio Jėzaus Kristaus figūrėlę, pasipila kraujas, o po šio veiksmo vagina buvo užsiūta, o Boliver nusimetė savo abitą ir persirengė kekše. Pati atlikėja neslepia, jog ją įtakojo viduramžiais paplitęs moterų kaip šventųjų kankinių vaizdavimas, taip pat ir pop kultūra[6]. Visgi, šitai liečia ne tik moteris, vyrai kažkuria prasme taip pat būna linkę atsisakyti savo kūno, tai gali asocijuotis su kažkokia transformacija. Garsiojo pornografinių filmų kūrėjo Phil‘o Prince‘o 1983-ųjų „šedevre“ Oriental Techniques Of Pleasure And Pain legendinė aktorė, o dabar dar ir menininkė bei aktyvistė Annie Sprinkle sukiša baslį į Billy Kirk‘o išeinamąją angą. Internete klajoja nemažai vieno ar kelių save žiauriai žalojančių vyrų video filmukai (vyras bando atsisėsti ant stiklainio ir šis dūžta viduje, tikėtina, kad tas pats vyriškis atakuoja savo peni grąžtu[7]), yra net tokios vaizdinės materijos kaip savi-kastracija ir net savo genitalijų valgymas: garsus vokiečių kanibalas Armin‘as Meiwes‘as nupjovė savo aukos peni ir kartu su auka bandė jį suvalgyti. Interneto folklore panašūs atvejai gana dažni – tikriausiai, visa tai bent kažkiek atspindi vyriškumo krizę.
Dar įdomiau pažvelgti giliau į tai, ką slepia moraliniai tokio elgesio klodai. Pati Rockbitch grupė teigia esantys induizmo mirties dievybės Kali pasekėjai.
Nepalo bei Indijos teritorijose veikia itin nedidelė ir labai nevienareikšmiškai vertinama Agori Sadus sekta. Nėra tiksliai aišku, ką Agoriai garbina: Šivą ar jo žmonos atvaizdą Kali, bet jų filosofija vienareikšmiška – dievybė yra tobula ir todėl visa, kas su ja susiję yra tobula. Bet kokia takoskyra tarp gėrio ir blogio jiems tiesiog neegzistuoja. Kaip ir likę Sadus (vienuoliai) jie vartoja marihuaną (tikima, kad Šivos atvaizdas spinduliuoja šios substancijos teikiamu pasitenkinimu), tačiau priešingai nei kiti induizmo sekėjai, Agoriai savo ritualuose nevengia nekro-kanibalizmo (žvejoja Gango ir kitų upių plukdomus mirusiųjų kūnus ir naudoja savo ritualuose kaip altorių (palyginkime su Rockbitch arba komercinio satanizmo nešėjo A. le Vay nuogo moters kūno kaip savotiško altoriaus sąvoka), kuris vėliau bus suvalgytas), praktikuoja seksualinius ritualus (daug kam matytas penio sulankstymas askezės tikslams yra jų išradimas), narkotikai, pašaliečiams nesuvokiama elgesio logika bei savita moralė net pagimdė vaizdingą posakį tarp vietinių: „niekada neik su Agoriu gerti arbatos“. Kažko panašaus toli ieškoti nereikia – iki pat Petro I-ojo reformų Rusijoje veikė Jurodyvų arba šventųjų kvailių vardan Kristaus misticizmu persunktos sektos.
GG Allin
Savotiškų mistikų galima nesunkiai rasti muzikinėje plotmėje. Vienas ryškesnių atvejų galėtų būti praeitą gruodį mus palikęs genialus avangardinės muzikos kūrėjas Captain Beefheart‘as (tikrasis vardas Don Van Vliet), kai jam buvo 13-a metukų, kartu su šeima jis iš Kalifornijos Glendale‘o miestelio persikėlė gyventi į Mojave‘ės dykumą[8]. Dykuma taip jo niekada ir nepaliko. Tai ypač ryšku Vliet‘o tapyboje, jau nekalbant apie Captain Beefheart‘o garsiausią albumą Trout Mask Replica (1969 m.), iš tikrųjų apie šį darbą reikia rašyti arba labai daug, arba visiškai nieko. Šedevras yra šedevras ir tai būtina kiekvienam išgirsti. Nagrinėjamos temos aspektu verta paminėti šio Magnus opus kūrimo aplinkybes.
The Magic Band, su kurios nariais Van Vliet’as įrašinėjo savo garsiausią darbą, turėjo sukūrę terminą, kuriuo apibūdindavo lyderio palinkį į prievartą „statinėje“, tiesiog Vliet’as kažkuo neįtikusį grupės narį terorizuodavo tol, kol šis visiškai nepalūždavo. Grupės būgnininkas John “Drumbo” French’as kūrybinę aplinką susiejo su religinėms kultams būdinga atmosfera.
Savo knygoje French’as mini, jog visą mėnesį jo dienos racioną sudarė tik nedidelis pupų puodelis. Grupės nariai kas dieną repetuodavo po 14-a valandų ir neturėjo teisės išeiti į lauką. Be vyraujančių verbalinių įžeidinėjimų, Beefheart’as nevengė ir fizinio smurto. Pats tironas laisvalaikiu studijavo smegenų plovimo mechanizmą ir uoliai taikė įgytas žinias praktikoje: nuolatinis miego ir maisto stygius, nesveika psichologinė atmosfera, grupės narių kiršinimas – pagrindinės ir labai sėkmingai naudotos priemonės[9]. Ir visa tai albumui, kuris lengvai galėjo tapti absoliučia nesėkme, kita vertus, galbūt Vliet’as jautė turįs pateisinimą tokiam elgesiui, galbūt tai tik dalinai patvirtina jo genijų. Trout Mask Replica užima 58-ą vietą žurnalo The Rolling Stone sudarytame 500 visų laikų geriausių albumų sąraše – kaip avangardui net labai neblogai.
Nuo maždaug 9 dešimtmečio vidurio JAV pradėjo vis ryškiau žybėti GG Allin žvaigžde. Bet kokius padorumo ir tabu ribas peržengiantys kaprofagija, savižala, tiek fiziškai, tiek seksualiai agresyvius publikos atžvilgiu veiksmus aprėpiantys pasirodymai tapo sensacija. GG buvo priklausomas nuo heroino, mauke viski kaip išprotėjęs, o prieš pasirodymus gerdavo laisvinamuosius. Nors nuolatos žadėdavo nusižudyti pasirodymų metu, mirė nuo „auksinės adatos“. GG įtaka ir statusas gerbėjų tarpe buvo tokie, kad vienas jų net nusifotografavo save apsižiojusį mirusio dievaičio penį.
O GG (tikrasis vardas - Jesus Christ Allin) vaikystė ir apskritai kai kurios gyvenimo detalės tikrai primena Don Van Vliet‘ą. Įdomi vardo istorija – Allin’o tėvas teigė, jog pats Jėzus aplankęs jį ir perdavęs žinią, jog jo būsimas naujagimis bus didis, pačiam Mesijui lygūs žmogus. Šeima glaudėsi mediniame namelyje be vandens ir elektros. Nestabilios psichikos ir anti-socialios natūros tėvas namuose draudė kalbėtis po saulėlydžio. Lyg viso to dar būtų maža, būdamas 12-os GG persirgo nervų sistemą veikiančia laimo liga.
Jean-Louis Costes.
Deja beje, G. Bataille sugebėjo susieti koprofiliją su nukryžiavimo ekstaze.
Šioje kompanijoje ne itin išsiskiria ir prancūzų noise muzikos atlikėjas, rašytojas bei performansų atlikėjas Jean-Louis Costes arba tiesiog Costes. Nors pats ir nėra tikras dėl įvykio autentiškumo, tačiau teigia, jog jo valdingumu bei veik fanatišku religingumu pasižymėjęs tėvas jam dar būnant vaiku rodęs savo peni ir mokęs tinkamai jį atstovauti.
Padorus šių eilučių autoriaus interviu su Costes (ačiū lopams, kurių dėka netekau youtube sąskaitos ir video jum nerodys).
Savo ekstremaliuose pasirodymuose Costes jungia koprofagiją (išmatų valgymas), smurtą bei seksualumą. tikriausiai verta pasigilinti kiek daugiau.
Išmatų vaidmuo kultūrose negali būti absoliučiai nuneigtas. Vokiečiai turi net tokį posakį: gyvenimas yra lyg (nušiktos) vištų kopetėlės - trumpas ir šūdinas. Vakaruose yra net taip vadinama WC užrašų kultūra, vienas perliukų, kurio versti net nesinori, kad neatimti kažkokio lingvistinio bei kontempliacinio-metafizinio susirūpinimo grožio: Here I sit and contemplate, should I shit or masturbate? Čia susikerta dvi pagrindinės suvokimo linijos: krikščioniškoji „gėda“ ir giluminis jutiminis pajautimas. Krikščionių kultūroje ekskrementai tampa sakralumo priešingybe: Dante aštuntame pragaro rate regi išmatose besimurkdančius nusidėjėlius ir t.t.
Tlazolteotl in action.
Senovės Meksikoje aptinkame žymiai gilesnį, Agorių vienovės troškimą kiek menantį, žmogaus ir jo kūno etinį suvokimą. Pats žmogaus kūnas su visomis savo ypatybėmis buvo suvokiamas kaip vientisa sociumo ir net antgamtinio Pasaulio dalis. Savo ruožtu, išmatos įgavo labai dvejopą ir galingą simboliką, veikdami tam tikrų verbalinių ir vizualinių diskursų plotmėje ekskrementai atspindėjo tarpusavio ryšius visuomenėje, maža to, dėl savo paslaptingos to laikmečio gyventojams prigimties, jie siejosi ir su dvasiniu pasauliu. Be jokių paradoksų ir kontroversijos galima vartoti „šventojo šūdo“ sąvoką. Įdomu tai, jog sakralios koprofagijos vaizdiniai aptinkami ne tik prieš ispaninės eros Meksikoje (apie 14 a. datuojamas Codex Borgia), bet ir europiečių kultūroje (Codex Vaticanus apie 4 a.)[10]. Pagrindinė dievybė – medvilnės ir purvo deivė Tlazolteotl, dažnai vaizduojama kaip išmatų valgytoja, žemės regeneruotoja, pribuvėja, seksualinių nuodėmių atleidėja[11].
Satan Panonski.
Kad jau užsiėmėm apie visuomeninę, pabandykime į visa tai pažiūrėti dar platesniu kontekstu. Paskutinio praeito amžiaus dešimtmetyje, kuomet pradėjo irti tuometines Jugoslavijos katilas, iš gausybes kūrusių žmonių išsiskyrė charizmatiškas ir nevienareikšmiškai vertinamas, tačiau kultinį statusą pelnęs punk rock'o atlikėjas Satan Panonski.
Nuteistas už žmogžudyste, keletą metu jis praleido įvairiose psichiatrinėse ligoninėse. Nors aršiai pasisakė prieš bet koki kraštutini nacionalizmą, prasidėjus gimtosios Kroatijos išsivadavimo kovoms, stojo i šios šalies ginkluotąsias pajėgas ir žuvo karo veiksmuose neaiškiomis aplinkybėmis. Balkanai turi kitą savi-destrukcijos superžvaigždę – Mariną Abramovič. Aštuntajame dešimtmetyje ji realizavo gausybę Rythm ciklo pasirodymų, Rythm 10 ji bandė atskleisti gesto ir ritualo sąveiką, baksnodama peiliu tarp išskėstų savo pirštų. Šio Rusijoje gimusio žaidimo esmė – nugalėti savisaugos instinktą.
Tikriausiai daugelis filmuose yra matę kaip Japonų mafijos atstovai – Jakudzos – nupjauna prasižengusio nario pirštą, teko girdėti ir apie neva egzistuojančią slaptą sektą, kurios narių statusą išduoda nupjautų pirštų skaičius (daugiausia – 3), kuo didesnis socialinis neveiksnumas (į tai įeina ir tylėjimo įžadai, dideliais kiekiais marihuaną rūkantys induistų vienuoliai ir rastafariai ir t.t.), negalėjimas gyventi sekuliaraus gyvenimo, tuo didesnis šventumas ar aukštesnė vieta hierarchijoje. Siekdami atsikratyti sielvarto pirštą retkarčiais nusipjauna ir kai kurių Papua naujosios Gvinėjos genčių atstovai.
Shining ir Lifelover.
Daugelyje religijų prieš atliekant labai skausmingus kraujo ritualus įeinama į transo būseną. Muzika neabejotinai gali tapti pačiais tvirčiausiais į šią būseną lydinčiais laiptais: religinės egzaltacijos sukūryje besisukantys ir už tai ortodoksiškai nusiteikusių kitų islamo išpažintojų nemėgstami Turkijos dervišai – vienas ryškesnių vaizdinių, tačiau niekur kūnas ir ritmas nepasiekia tokios vienovės kaip Afriškojo voodoo atveju. Beninas, vyriausiasis žynys gavo žinią, kad tam tikras asmuo pasirinktas „iš aukščiau“ kaip būsimas mediumas. Įtemptos psichodramos metu išrinktasis neatsilaiko ir krenta it negyvas. Jo kūnas nešamas į trobelę be maisto ir gėrimų trims dienoms ir naktims. Praėjus nustatytam terminui, kūnas išnešamas ir prideramai sutvarkomas. Nuo šiol tai – žmogus be savęs: jam svetimos žmogiškosios emocijos ir kalba jis, anot vyriausiojo žynio: „visai kita kalba“. Visas apatiškumas tęsiasi iki pat pirmųjų ritualinį šokį pranašaujančių ritmų užgrojimų: kūnas bematant pabunda ir jo itin plastiški, veido apatiškumui kontrastuojantys, judesiai gentainiams sukelia ekstazę.
Tikriausiai pats laikas eiti prie sunkiosios artilerijos. Norvegijos black metal scena yra viena įtakingiausių tarp šios krypties muzikos atstovų. Juodmetalis čia turi gilias ir turtingas šaknis, todėl nenuostabu, kad laikui bėgant scena pradėjo diferencijuotis; net neįsivaizduoju, kiek tų porūšių gali būti, bet, šiuo atveju, mane domina pora tamsiosios muzikos apsireiškimo pavidalų: Suicidal Black Metal grupe save tituluojantys Shining ir neva Narcotic Metal grojantys Lifelover.
Shining (pradžia – 1996 m.) lyderis Kvarforth‘as – išties savita ir stipri asmenybė. Jei visa tai, ką jis apie save pasakoja yra tiesa, galiu drąsiai sakyti, kad reikalą turime veik su kokiu mistiku. Narkotikus ir savižudybę dainų tekstais šlovinantis veikėjas savo gyvenimo būdą apibendrina sakydamas, jog gyvendamas taip arba miršti arba pakyli aukščiau, o bene didžiausiu savo pasiekimu įvardijo mėsos gabalo iš blauzdos išsipjovimą. Jis taip pat teigė, kad jo muzika bent iš dalies paskatino nemažai savižudybių (palyginimui - garsioji vengrų kompozitoriaus Rezső Seress‘o 1933 m. sukurta daina Gloomy Sunday, kaip teigiama, sukosi daugelio rastų vengrų savižudžių grotuvuose). Kvarforth‘as garsus ir savo atvirai mizoginiškais pasisakymais („per savo gyvenimą esu sutikęs gal kelias turinčias kažką pasakyti moteris, dauguma jų vertos mirties“).
Kaip kas mirtį ir supranta.
Nepagarba ar net neapykanta moterims – gana dažna žinomų vyrų biografijų detalė: pamatęs pasikorusią moterį, Sokratas tarė: „o, kad visi medžiai duotu tokius vaisius“, Fridrychas Nyčė tikrai negailėjo kandžių replikų silpnajai lyčiai: „norėdama būti išmintinga moteris turi rengtis juodai ir tylėti“. O kur dar liūdnai pagarsėjęs rusų mistikas Gregorijus Rasputinas, kuris gebėdavo taip užburti moteris, kad jos su pasimėgavimu atsiduodavo nevalyvojo šventiko valiai (leisdavosi žeminamos ir išnaudojamos). Įdomu pažymėti tam tikrą paralelę su GG Allin‘u. GG nuolat žadėdavo nutraukti savo gyvybės siūlą pasirodymo metu, o 2006-ais m. Kvarforth‘as tiesiog ėmė ir išnyko, didelis klaustukas, ar tai vienaip ar kitaip nesusiję su kažkokiomis dvasingumo paieškomis. Oficialus grupės puslapis paskelbė apie naujo vokalisto Ghoul pasirodymą, o gerbėjai tarpo ekstazės ir nerimo persunktoje savižudybės teorijoje. Minia trokšta kraujo, ji nori matyti savo dievukus šaltus ir nutilusius, jie pavargo klausytis, jie nori kalbėti patys.
Lifelover (2005-2011 m.) bei jų pagrindinis narys Kim‘as. Narkotikai, mergiotės, depresija, savidestrukcija – viskas pačiam aukščiausiam savo apraiškos taške, reiškinio intensyvumas toks stiprus, kad kiek pakeitus regėjimo ir suvokimo kampą, bematant subliūkšta.
1972 metais su garsioji rokenrolo grupė The Rolling Stones pasamdė trumpametražių animacinių filmų kūrėją Robert‘as Franką kaip savo turnė video metraštininką. Sekso orgijos su gerbėjomis, kokaino uostymas, apsvaigusio vokalisto Micko Jaggerio siautėjimai ir masturbavimasis prieš kameras – pagal rolingų dainą Cocksucker Blues pavadintai dokumentikai pati grupė tarė griežtą ne, visgi, filmas nutekėjo ir jo ištraukas galima pažiūrėti youtube (argi nenuostabus rokenrol mito rekonstravimo atvejis?).
Tikriausiai, daugelis girdėjo, kad vienas pagrindinių Lifelover trubadūrų B nesenai žuvo (o kartu ir nutraukė šios grupės oficialią veiklą) neaiškiomis aplinkybėmis – mitas žuvo, bet tik tam, kad pradėtų savo tikrąjį gyvenimą.
Garsusis Norvegijos black metal atlikėjas ir legendinio projekto Burzum įkūrėjas Varg Vikernes, kalėdamas už ne mažiau įtakingesnėje grupėje Mayhem kolegos Euronymous nužudymą, pradėjo kurti savitą norvegiškąja mitologija, rasizmu ir okultiniu nacional-socializmu grįstą ideologiją. Dar kalėjime pasirodė pirmoji jo knyga Vargsmal. Kaip ne kaip, bet Vikernes tapo savotišku šios vasaros įvykių Norvegijoje pranašu. Žinoma, kad imigracija atneša padarinių, kurie toli gražu ne visada yra teigiami. 2006-iais pasirodė seksualinės prievartos studija Oslo mieste, paaiškėjo, kad 2/3 seksualinių nusikaltimų įvykdo ne europinės kilmės imigrantai[12].
Taigi, taigis kaip gis:
Lygindamas atlikėjus tarpusavyje, pastebėjau įdomų sutapimą – visada jie veikia multi-kultūrinėje aplinkoje. Ar tai būtų Balkanų katilas Satan Panonski ir Marinos Abramovič atveju, GG Allin‘o Amerika[13] (beje, televizijos pokalbių laidoje GG pasirodė vilkėdamas kažką panašaus į vokiečių nacionalsocialistų aprangą) bei joje pabuvojęs iš kolonijinės Prancūzijos kilęs J. L. Costes (pridėkim dar brites Rockbitch) ar apnuoginusio socialines emigrantų keliamas problemas A. Breiviko Norvegija su Shining ir Lifelover. Nebūtinai būdami fašistais (Costes griežtai neigia esąs antisemitas, jis tiesiog fiksuoja tai, kas dedasi jo galvoje) šie atlikėjai kažkokiu būdu yra su tuo susiję. Kai blunka visi įprasti tapatybę atspindintys konstruotai – kraujas lieka pagrindiniu katalizatoriumi. Kūnas kaip drobė, žaizda kaip tradicijos mediumas.
Taip pat būtina pabrėžti ir moralės sąvokos reliatyvumą. Ėjimas savu keliu, intensyvi savistaba, domėjimasis Pasauliu, duotybių atmetimas ar, galiausiai, tiesiog intuityvus veikimas ir savęs atsižadėjimas – pagrindiniai amžinuosius slėpinius talpinančią skrynutę atrakinantys faktoriai.
Egzistuoja giluminiai, per amžius kažkur ore sklandantys mūsų sąmonės ir žmogiškumo klodai, kuriuos (vakarų) civilizacija su savo „žaisliukais“ siekia atjungti, kiekvieno mūsų sąmonė pati žino, ko mums reikia, kad galėtume „peržengti Rubikoną“. Nors tokie atlikėjai paprastai suburia minias itin lojalaus fanbase‘o ir kartais tai pradeda panašėti į religinį kultą – tik kiekvienas atskirai gali nusistatyti savą dvasingumą.
To ir linkiu – mąstyk, jausk ir niekada nepaleisk iš regos lauko baltojo triušio. Sek Jį, kad tave kur perkūnai!
(ps: talpinant šį tekstą kažkur, nuoroda į blogą būtina)
[1] http://en.wikipedia.org/wiki/Parable_of_the_Ten_Virgins
[2] Juan Eduardo Cirlot A Dictionary of Symbols p.295
[3] http://en.wikipedia.org/wiki/Ship_of_fools
[4] http://www.mymultiplesclerosis.co.uk/stranger-than-fiction/self-made-mummy.html
[5] http://www.disinfo.com/2011/09/man-has-raised-his-arm-continuously-for-38-years/
[6] http://actesbranly.revues.org/445
[7] http://wiki.answers.com/Q/Is_1_guy_1_screwdriver_real
[8] http://www.guardian.co.uk/music/2010/dec/18/captain-beefheart-don-van-liet-obituary
[9] http://music-mix.ew.com/2010/12/17/captain-beefheart-dies/
[10] http://www.accessmylibrary.com/article-1G1-14538980/teocuitlatl-divine-excrement-significance.html
[11] http://www.matrifocus.com/BEL09/key.htm
[12] http://www.freerepublic.com/focus/news/1755723/posts?page=1
[13] http://www.census.gov/prod/99pubs/99statab/sec31.pdf matome, kad jungtinėse valstijose 7-8 dešimtmečiuose įvyksta žymus užsienyje gimusių piliečių skaičiaus padidėjimas.
