Ar liko prieš ką kovoti ? Ir dar kaip ! Parapsichologija, NSO, spiritizmas ir panašūs judėjimai bei visuomenės intereso objektai kelią nerimą Provoslavų bažnyčiai; bene geriausiai visų stačiatykių bažnyčios atstovų požiūrį į panašius dalykus atskleidė JAV gyvenantis daugelio teologinių veikalų autorius Serafimas Rouzas: „…keistas fizinių ir psichinių NSO charakteristikų mišinys visiškai nestebina tų, kurie skaito provoslavų dvasinę literatūrą, ypač „Šventųjų Gyvenimus“. Velniai irgi turi „fizinius kūnus“, tačiau tų kūnų materija tokią subtili, jog negali būti regima paprastam žmogui, jeigu jo dvasinės „suvokimo durys“ yra uždaros. Dievui leidus (kaip šventųjų atvejų) arba prieš Dievo valią (kaip burtininkų, mediumų atveju)… Visiškai aišku, kad dabartiniai „skraidančių lėkščių“ pasireiškimai yra natūralūs demonologinei „technikai“… NSO veiklos tikslai irgi aiškūs – sukelti stebėtojams baimę ir paslaptingumo pojūtį, „įrodyti“, kad „egzistuoja aukštesnės proto“ formos… ir taip įteigti tikėjimą tais „pranešimais“, kuriuos jie perduoda… Dauguma NSO apsireiškimų identiški tiems, kurie aprašyti demonologinėje literatūroje… Krikščioniška kalba tai reiškia, jog žmonių giminę vėl užplūdo velniai, o „ateivių iš kosmoso“ teorija yra tik vienas iš būdų įteigti žmonėms mintį, kad „aukščiausios būtybės“ pagaliau pasirengusios vadovauti žmonijai, lemti jos likimą ir ateitį… O be to, NSO yra dar ir naujausias spiritizmo variantas, kurio dėka velnias verbuoja sau okultinio pasaulio šalininkus. Tikroji NSO misija – paruošti žmones Antikristo atėjimui“[1]. Šitas išorinio blogio elementas mano nuomone yra labai svarbus kalbant ne tik apie Rusų tautos dvasinės kultūros lauką, bet ir apie jos istoriją bei geopolitiką ir apie tai vėliau kiek pakalbėsiu, antra vertus, blogio anatomiją panagrinėsime dabar pat.
Kas yra velnias, kas blogis, kokiomis charakteristikomis jis disponuoja. Panagrinėkime vieną iš pačių žinomiausių velnio atvaizdų vakarų kultūroje – Getės „Fausto“ išpopuliarintą Mefistofelį. Savo elgesiu jis nėra blogas – pokštininkas ir triksteris (apie juos bus plačiau), meiliai tenkinantis visus daktaro Fausto įgeidžius ir troškimus ir taip jį stumiantis į pragaro liepsnas[2].
Demonai, sąveikaudami su fiziniu pasauliu bei sociumu, įgauna triksterių pavidalą ir vidinę elgesio logiką. Vietoje akivaizdžiai destruktyvių kėslų žmogaus sielos atžvilgiu, triksteriai siekia sukurti tam tikras erzinančias, sukeliančias sumišimą ir inicijuoti sveiku protu nesuvokiamas situacijas. Rimtesniais atvejais – jie gali sukelti ligas, įžiebti beprotybės kibirkštį bei atnešti visas kitas nelaimes. Kai kurie yra itin pagiežingi žmonių atžvilgiu, pavyzdžiui, arabų folklore tarpstantys džinai mano esantys tikrieji žemės gyventojai, tačiau Dievai vietoj jų pasirinko žmones, todėl veikdami žmonių atžvilgiu kai kurie džinai naudoja kenkėjišką separatistinę bei teroristinę taktiką[3].
Slavų mitologijoje egzistuoja toks liešys (iš rus. лес). Tai linksma ir žaisminga miško dvasia, kuriai didžiausias džiaugsmas – krėsti išdaigas žmonėms, kita vertus, supykdinta gali būti labai klastinga. Pamatyti jį yra reta „laimė“, dažniausiai paklydęs miško medžių tankūmoj girdisi jo juokas, švilpavimas ar dainavimas. Neturi antakių, blakstienų bei dešinės ausies, jo galva kiek „nusmailinta“[4] (neprimena ufonauto?). Ir niekas jo taip nepamalonina kaip lėkšti žmonių juokeliai bei pokštai. Pateiksiu sutrumpintą tipinio susidūrimo su šiuo triksteriu pavyzdį iš slavų mitologijos lobynų.
Vieną dieną jaunasis Saša Ivanovičius išėjo į mišką malkų. Dėl senų ir labai ilgų medžių užstojamos šviesos viskas aplink rodėsi begalo rūškana bei tamsu. Nuo šnarančių lapų sukelto ir žmogaus balsą menančio garso jis pradėjo jaustis toks mažas (liešiai kaip ir NSO geba manipuliuoti erdviniais dydžiais – ši ir kitos pastabos iškirtos manęs) ir išsigandęs. Netrukus berniukas suprato nebežinantis, kur besąs – atrodė, jog į vietą, kuroje atsidūręs būtų ėjęs bent savaitę (NSO galioje atimti iš individo gebėjimą orientuotis erdvėje ir laike, kaip ir teleportuoti jį į tolimas vietoves ar net kitus Pasaulius).
Šitaip klaidžiodamas jis išvydo kitą žmogystą. Keistasis keliauninkas vilkėjo tik tamsiai žalios spalvos skraistę, tačiau Sašai terūpėjo kuo greičiau rasti kelią namo, tad jis nusprendė paklausti keistuolio kelio.
- Kaip gera išvysti čia kitą žmogų! – prisiartinęs sušuko vaikas.
- Taip, tikrai, - linktelėjo galvą keliauninkas.
- O aš jau išsigandau, kad jau niekad nebeišeisiu iš šio miško.
- Nesijaudink,- nuramino jį žmogysta,- žinau visus šio miško kelius, paėjėk su manimi ir saugiai atsidursi namie.
Beeidami jie nusprendė pasidalinti įvairiais pasakojimais – nepažįstamasis pasirodė puikus pasakorius. Paskendęs nuostabiose istorijose Saša pamiršo ne tik tai, kad yra paklydęs miške, bet ir patį mišką – tiesiog tie pasakojimai atrodė tikresni už pačią jį supančią aplinką. Galiausiai jis atsipeikėjo... iki pusės įklimpęs pelkėje. Palydovo nesimatė, tik tas jau girdėtas lapų šnaresys atnešė jo žodžius: „Kvailas žmogau ! Ėjai su liešiu ir to nesupratai !
Liešys! Saša yra girdėjęs apie šį miško triksterį. Niekadėjas šis savo aukas paleidžia tik šiems jį pralinksminus kokiu kvailu juoku ar poelgiu. Kadangi aplink nesimatė jokios šakelės užsikabinti – berniokas mikliai sumetė, jog tai yra vienintelis šiaudas už kurio jis dar turi šansų griebtis. Vargais negalais jis prasiyrė per sunkią purvo jūrą iki pelkės vidury stūkstančio akmens, iš paskutiniųjų užsiropštė ant jo, nusiavęs dešinį ir kairįjį batus, sukeitė juos vietomis: dešinį ant kairės kojos, kairįjį ant dešiniosios. Nusimovė savo vilnones kelnes, išvertė jų vidinę dalį į išorę ir vėl jas užsivilko. Nusiėmė nuo savęs lininius marškinius ir vėl užsivilko nugaros dalimi priekyje.
- Tiks? Visa tai pakankamai kvaila?
Tikrai, kad pakankamai! Iš pačios miško gilūmos atskriejo liešio juokas.
Ar mes minėjome, jog NSO pasižymi žmonių protui nesuvokiama logika? Čia minėtos daugiau išorinės jėgos, tačiau esti ir vidinių. Lietuviškasis Aitvaras kitaip dar vadinamas Damavyku yra slaviškojo Domovik atitikmuo. Domovykai rusų folklore – kiekvienų namų ūkyje nusėdančios dvasios. Tam tikra prasme, jie turi paveldimumo matą ir kartu su šeima keliasi iš vienų namų į kitus. Vaizduojami kaip žilabarzdžiai seniai ir vadinami „Juo“ ar „Seneliu“ tik jokiu būdu ne kažkokiu vardu (buvo tikima, kad Domovykai savo išvaizda primena šeimos patriarchus tiek gyvus, tiek mirusius[6]). Jo vieta namuose yra užkrosnis ir kai šeima išsikelia gyventi į kitą būstą – kartu su namų dvasia atsineša ir jo saugotą ugnį. Domovykas rūpinasi šeimos nariais, saugo valdas nuo piktųjų dvasių ir padeda namų ruošoje. Visa tai labai gražu, tačiau ši dvasia kartu ir labai kerštinga bei klastinga – šeimos nariui kažkuo jam neįtikus prasideda poltergeistui būdingi reiškiniai, o didžiausia Domoviko (kaip ir Aitvaro) bausmė – namo sudeginimas. Domovikai pagal veikimo teritoriją dar skirstomi į šlevnikus (svirnas), banikus (prausimosi vieta) ir ovinikus (virtuvė)[7].
Gaila (o kam gal ir ne), bet iki šių dienų išliko tik keletas iki-Krikščioniškųjų (pagoniškųjų) tikėjimų atmainų, dauguma jų buvo sukrikščioninti (Šv. Kalėdos ir t.t.), o jų pagoniškos šaknys pamirštos. Daug kur aptinkamos krikščioniškos temos susiėjusios su pagoniškomis idėjomis: drakonai kovoja su dvasininkais, šventieji susitinka nimfas, o raganos beldžiasi į dangaus vartus[8]. Apskritai krikščionybė demonizavo, suteikė absoliutaus blogio statusą daugeliui pagoniškųjų dvasių. Rusų Ortodoksų bažnyčia visas gamtos jėgas ir dvasias vadina „nešvariomis“, nebūtinai blogomis, bet anti-krikščioniškomis ir todėl jas vertina neigiamai bei smerkia jų protegavimą[9].
Galima pagalvoti, kad Krikščionių bažnyčia iš plačiosios tėvynės tamsiomis paslaptimis permirkusios žemės nesiekia pelnyti jokios naudos. 1990 m. vakarų žiniasklaidoje (žinoma – už viso to kaip visada slypi JAV karingieji ultra-dešinieji religiniai fanatikai) pasirodė maždaug toks pranešimas: „Kažkur Sibire (
iškart mėtomos pėdos – Sibiras užima bene trečdalį Rusijos federacijos teritorijos, apskritai krikščionių propagandistai labai jau mėgsta netikslumus) geologai iškasė giliausia žmonijos istorijoje gręžinį, kurio gylis net 14,4 km. ! Kuomet grąžtas staiga pradėjo it pasiutęs suktis, pasak darbų vadovo, pono Azacovo komanda tai suprato kaip įrodymą, jog žemės branduolys yra it tuščia erdvė. Geologai išmatavę Žemės centro temperatūrą (virš 2000 laipsnių), nusprendė „į duobę“ nuleisti super jautrius mikrofonus. Savo begalinei nuostabai – tai, ką jie išgirdo buvo tūkstančiai jei ne milijonai iš duobės sklindančių dejuojančių sielų balsų[10]. Savo publikacijomis visą šią velniavą demaskavo Christianity Today (liepos numeris) bei Biblical Archeology Review (lapkričio nr.). Šios istorijos schema pasinaudojo vieninteliu patikimu informacijos šaltiniu save pristatantis Weekly World News (nuėję į šio sensacinio-bulvarinio leidinio interneto puslapį, sužinosite, jog seksualioji aktorė Megan Fox išties yra vyras, o pop karalius Michael Jackson suvaidino savo mirtį) 1992-ais metais paleidęs „antį“ esą į žemės paviršių užsikabarojęs velnias užmušė 13-a (koks sutapimas) naftos platformos darbininkų (beje 1990-ais metais Irakas užpuolė Kuveitą – kas galėtų paneigti, jog tai tam tikra mitologinė Įlankos karo alegorija).
Iš tikrųjų viskas vyko taip: 1984-ais metais prestižiniame mokslo populiarinimo žurnale Scientific American pasirodė straipsnis apie Rusijos federacijai priklausančiame Kolos pusiasalyje iškastą eksperimentinį gręžinį. Jo gylis siekė 12-a kilometrų, ne 14-a su puse. Rezultatas: aptiktos retos sudeties uolienos, dujų bei vandens srovės bei 180 laipsnių pagal celsijų temperatūra – baigęs dvi klases vaikas turėtų jausti skirtumą tarp 180° ir 2000°, o baigęs pradinę mokyklą – žinoti, kad tokioje temperatūroje bet kokie mikrofonai išsilydis (deimantas ir tas karbinu pradeda virsti maždaug 1500° temperatūroje). Savaime suprantama, jokių „aimanų iš pragaro gelmių“ niekas negirdėjo – čia jau padirbėjo suinteresuotos evangelikų grupuotės[11]. Įdomus faktas – garsusis prancūzų okeanografas Jacques-Yves Cousteau teigė, jog nustojo leistis į vis didesnį gylį išgirdęs kažkokius nepaaiškinamus balsus[12].
[1] Kanišauskas Saulius. NSO fenomenas: dvidešimt ir viena hipotezė. p.252-253. Kaunas 2000
[2] Guiley, Rosemary Ellen. The encyclopedia of Demons and Demonology. p. 171. 2009
[3] Ten pat. p. 14
[4] http://www.britannica.com/EBchecked/topic/337093/leshy
[5] Sherman Josepha. The Leshy Tale From Eastern Europe/Russia. Trickster tales– forty folk stories from around the world. p. 49-50. 1996
[6] http://www.circe-argent.com/slavic_paganism.htm
[7] http://www.angelfire.com/hi/nightterror/domovik.html
[8] Mike Dixon-Kennedy. Encyclopedia of Russian & Slavic Myth and Legend. p. 9 (Oxford, England 1998)
[9] http://www.ancientpoland.org/more-on-ancient-religion.php
[10] Brunvald, Jan Harold. The Baby Train. p. 105-108 (New York)
[11] http://www.surfingtheapocalypse.net/forum/index.php?id=1349
[12] http://wiki.answers.com/Q/Did_jacques_cousteau_hear_voices_under_the_ocean
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą