Rytų ortodoksų krikščionybės mus dominančiu pagrindu galime vadinti unikalią (nors ir ne vien rusų tautai būdingą, tačiau juk būtent šioje žemėje viskas įgauna savitų ir nepakartojamų bruožų) hezichistinę tradiciją. Termino kilmė – graikų žodis „Hesychia“ (liet. vidinė tyla), kuri kartais dar vadinama Krikščioniškaja joga.
Šios tradicijos šaknys – 4-o mūsų eros šimtmečio Egiptas ir garsieji „dykumos tėvai“. Graikų vienuoliai atidžiai studijavo tokių „dykumos tėvų“ kaip Šv. Makarijus Didysis (Makarios) darbus ir taip Graikija tapo šios tradicijos centrine ašimi. Tarp gausybės nusipelniusių adeptų bene ryškiausiai savo darbais žiba poeto plunksną turėjęs Šv. Simeonas prie kurio vardo dar priduriama „Naujasis Teologas“ (įdomu tai, kad šis titulas suteiktas ne už teologinę veiklą, o už betarpiškas patirtis bendraujant su Dievu) bei „psichosomatinio metodo“ pagrindėjas Gregoris Palamas (Gregory Palamas). Šis metodas ir yra garsioji mistinė „Širdies Malda“. 18 a. vienuoliai Šv. Nikodemas iš Šventojo Atos kalno ir Šv. Makarijus (Makarios) iš Korinto miesto į Pasaulį paleido garsiąją „Filokaliją“ – daugiau nei ištisą tūkstantmetį apimantį (4-as – 15-as a.) tekstų ir maldų vadovų rinkinį.
Po Bizantijos imperijos griūties 15- a. viduryje Rusija tapo visų ortodoksų Pasaulio centru ir jai tenka visi nuopelnai už hezichistinės tradicijos išsaugojimą (kas sugebėjo išgyventi tokias ideologines girnas kaip komunistų režimas – tam tiesiog buvo lemta išlikti).
Hesichizmo esmė skleidžiasi trijų (budrumas (atidumas), Hesychia (vidinė tyla) bei Širdies Malda) pagrindinių praktikų pagalba. Budrumo praktikos paralelės su budizmu darosi akivaizdžios vien pažvelgus į jos įvardijimui naudojamus dvasinę bei mentalinę būseną akcentuojančius sinonimus: „blaivumas“, „proto sargystė“ bei „nematoma kova“. Kaip ir budizme – pagrindinis šios praktikos tikslas yra apsivalymas nuo visų galimų neigiamų emocijų bei minčių (t.y. „demonų“). Tačiau kitaip nei budizme budrumo praktika užsiimantis žmogus ne tik įsigilina į pajaustą negatyvaus pobūdžio vidinį įvykį čia jis aktyviai ir net agresyviai stengiasi visa tai išstumti, žinoma, kuo ankščiau aptiksi, tuo lengviau atsikratysi – grubiai tariant, toks ir yra šios Hezišistinės praktikos pagrindinis tikslas. Jei šią religinę doktriną sulygintume su žmogaus kūnu – budrumo vietą joje geriausiai atitiktu... kraujas, tik vietoje deguonies bei maistinių medžiagų ji gabena ir kūną maitina vidine ramybe bei susitaikymo pojūčiu. Chrestomatiniu tapo vieno iš adeptų parašytas sakinys: „tebūna sielos ežeras tavasis absoliučioj ramybėj ir tik Dievo veidą jis teatspindi“.
Širdies malda. Ši unikali praktika dėl savo specifinės prigimties neišsitenka vien Krikščionybės rėmuose: panašių ritualų esama Islamo Pasaulyje (Dhikr arba Zikr: (Dievo) atminimas, invokacija. Tai - sakralus aktas, kurio metu kartojami Alaho vardai (tikslus terminas – „Dievo vardai“ ir jų yra 99-i (ir tai tik pagrindiniai)), skaitomos maldos ar formuluotės iš Hadisų tekstų (Hadisai - Sunoje surašyti Mahometo mokymai, pamokslai bei pasakojimai apie jį) ir eilės iš Korano; Induizme - Shakta-Vedanta (fiziškoji atma-vichara’os (savistabos meno) atmaina. Na o krikščionybėje Širdies Maldos ekvivalentu tampa Apophthegmata Patrum raštuose apibrėžta Jėzaus Malda. Reikia pažymėti, jog panašios praktikos itin paplito visoje viduržiemio jūros teritorijoje. [1]
Panašiai, kaip Hadisų atvejų, į šią praktiką įeina pamaldus Dievo vardų kartojimas, taip pat vidinės ramybės kultivavimas, įvairių sielos funkcijų tyrinėjimas, kurių metu analizuojamos subtiliausios dvasinės patirtys: tikėjimo, vilties ir t.t. fenomenai. Tai susiję su pačiais įvairiausiais kūno pojūčiais: kvėpavimo ir kiti pojūčiai, taip savistabos metodu generuojamas savo kūno suvokimas. Tada dėmesys sutelkiamas į darbą su taip vadinama Dvasine Širdimi, kaip ir buvo galima tikėtis, jai skirta krūtinės sritis, tai yra psycho-dvasinė sąmonės sritis[2]. Apibrėžti maldos veikimo mechanizmą ar duoti kažkokias instrukcijas, kaip tai reikia atlikti yra begalo sudėtinga, pati malda yra labai sudėtingas darinys, kuri skirtingai veikia su skirtingais žmonėmis. Praktiškai neįmanoma sugiedoti dviejų identiškų Širdies Maldų, kiekvienas žmogus perleidžia ją per savąjį sielos filtrą: jame ji vystosi, auga bei bręsta kol galiausiai pražįsta naujomis ir nenuspėjamomis spalvomis. Tai, iš esmės, oralinė tradicija, kuri dėl kiekvieno asmens individualios psichikos savybių apibūdinama dvasinės psichologijos terminu bei apibrėžiama kaip individualizuota meditacinė sistema. Šiai praktikai reikia panaudoti visus žmogaus gabumus – tai kaip tarp dviejų žmonių kaitriausia liepsna deganti meilės aistra, tik čia beatodairiškai siekiama didesnio žinojimo bei neišsenkamo galios šaltinio atradimo. Širdies Maldoje kiekvieno individo vidinės sąmonės turinys turi būti transformuotas link įsisąmoninimo (taip kaip jūrą maitinančios upės) bei supratimo. Aukštesnis visa apimantis lygmuo bei siekiamybė – visų šių dvasinių procesų transformacija, konkrečiau - hermeneutinis, dialoginis ciklas, kuriame saveikauja Žmogaus ir Dievo figūros – tai kaip didysis stiklo karoliukų žaidimas, kurio žaidėjai turi pereiti nuo savo asmenybės iki skirtingų lygmenų Sąjungos būsenų ir nuo jų iki pakilėtų dualistinių formų pasiekimo. Dėl savo dialektinio sudėtingumo ši praktika gali pareikalauti ištiso žmogaus gyvenimo. Išgrynintojo dualizmo maldos praktikuotojas užsiima Dieviškąją Savęs Pažinėjo stovėsena – lyg pats sutiktu kitą save[3].
Garsiąjame pranašo Mahommedo hadite yra sakoma: „Ne danguje ir ne žemėje aš esu, o ištikimo tarno širdy“. Širdies paslapty kiekvieno savasis „Aš“ yra priverstas pasiduoti tam, kad atsirastu intuityvus ryšis su Dievu: „Manęs nėra, tačiau yra Jis ir tai esu aš“[4].
Visa tai yra labai gražu, tačiau vėl – kaip tai vyksta? Savo paviršiuje Širdies Malda prasideda arba nuo visos frazės tarimo „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“ arba tiesiog kartojant Kristaus vardą. Šiai maldai pageidautina išmokti visą galvoje esantį susikaupimą perkelti į krūtinės epicentrą, t.y. širdį, taip pat su-sinchronizuoti maldą bei savo kvėpavimą: sakydami „Viešpatie Jėzau Kristau“ įkvepiame ir iškvepiame su „pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ arba įkvepiame kartu su „Jėzau“ ir iškvepiame su „pasigailėk“, dar galima tiesiog kartoti „Jėzau“ su kiekvienu oro iškvėpimu. Vien tikslingas kvėpavimas nepadoro maldos „Jėzaus Malda“ – tai tik forma, motorika – lyg mūsų kūnus nešančios kojos – esmė slypi giliau; visas fundamentas, maldos pamatai stovi ant subtilių ir šviesių vidinių emocijų pagrindo: meilė, dėkingumas ir džiaugsmas[5].
Vieni hezichistai tapo atsiskyrėliais ir patraukė į neaprėpiamas didžiosios tėvynės girias (verta paminėti bent porą jų, tai: Sergėjus iš Radonešo (14-as a.), kurio vardu pavadinta cerkvė stovi Kaune bei Serafimas iš Sarojaus (19-as a.)), kiti it bitės į avilius – susispietė į vienuolynus, treti pasirinko klajojančių piligrimų dalią, o patys radikaliausi tapo taip vadinamais „kvailias vardan Kristaus“. Šitas šventosios beprotystės arba pamišusios išminties fenomenas tapo vienu pagrindinių (nors viešai itin ir neafišuojamų) rusiškosios krikščionybės savitumo atributų. Ateistas galėtu pasakyti, jog ekstramalumas nurodo dalyko esmę, t.y. religija daro iš žmonių kvailius, tačiau neskubėkime spręsti ir vertinti nepažiūrėję giliau. Taigi, mažytis, tačiau labai įdomus ir nepakankamai nušviečiamas intarpas.
Šventoji kvailybė.
Šventasis Bazilis. 1700 m.
Pagrindus šiai paradigmai padėjo nekas kitas, o tokios krikščionybės, kurią mes pažįstame ir kurios įtakoje visi gyvename, perstatytojas Šv. Paulius pirmąjame savo laiške korintiečiams. Tiems krikščionims, kurie į tikėjimą bandė žvelgti per tuo metu vyravusių filosofinių krypčių prizmę, šis apaštalas atsakė, jog yra siųstas mokyti evangelijos, tačiau ne kaip išminties filosofinio diskurso lauke, ne taikant įprastas retorikos meno priemones, ne balansuojant ant dviejų – mito ir logoso – polių, o atsisakant šių trancendentinį suvokimą blokuojančių atributų: „Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios.“[6] Toliau, siekdamas pagrįsti dieviškumo logiką, Paulius cituoja Izaiją: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę.“[7] Galiausiai ateina apibendrinimas, esą „Dievo kvailystė išmintingesnė už žmogaus gudrybę“[8], save jis tituluoja „kvailiu vardan Dievo“, kurio tikslas išmokyti korintiečius matyti „Jėzaus išmintį“[9]. Šita pauliškoji kvailio vardan Kristaus tradicija vėliau buvo išplėtota iki savarankiškos dvasinės disciplinos ir patapo svarbia krikščioniškojo monasticizmo dalimi. Minėti dykumų tėvai buvo aktyvūs kvailybės vardan Dievo propaguotojai, nors nemažai jų buvo neraštingi, visgi keletas jų pasižymėjo ypatinga erudicija, tačiau apsimetinėjo paskutiniais kvailiais ar tamsuoliais. Praktiškoji viso to pusė – per aplinkinių panieką jiems pasiekti vis aukštesnio lygio nuolankumą. Šitokie sekėjai turėdavo ne tik palikti šeimas, atsisakyti materialinių vertybių, bet ir išsižadėti savojo ego. Adeptai kartais sugebėdavo pasiekti tokias egzaltacijos aukštumas, jog tikrai aplinkiniams žmonėms sudarydavo bepročių įvaizdį.
Visa ši „šventosios kvailybės“ dvasinė tradicija buvo aktyviai propaguojama stačiatikių bažnyčios. Rusijos šventųjų kvailių atitikmeniu tapo jurodivai (iš rus. urod), kurie buvo ypač aktyvūs Ivano Rūščiojo valdymo metu (16-as a.), nuo 17-o a. kvailių vardan Kristaus figūros realiai išnyko iš religinės Rusijos scenos, kita vertus, jų idealai bei idėjos buvo tęsiamos literatūros laukuose (pvz.: F. Dostojevskio Idiotas)[10]. Atėjus proto amžiui jurodyvų vaidmuo dar labiau sumenko: pasak garsiojo Michelio Foucault „prasidėjo „didžiosios kontrolės“ metas, kurio metu visi pamišėliai bei klajūnai prarado galimybę laisvai judėti, prasidėjo vieši jų žeminimai bei mušimas, daugelis jų buvo uždaryti į psichikos ligoniams skirtas prieglaudas ar pataisos namus[11]. Didysis reformatorius Petras I-is ne tik liepė rusams nusikirpti barzdas, išlaisvino moteris iš namų vergijos, bet ir apkarpė Stačiatikių bažnyčios teises, nebeleido į dvasininkus šventinti mistikų ir fanatikų, įvedė religinę toleranciją, tačiau baudžiavos nelietė ir prievarta varė valstiečius į gamyklas[12].
Pažymėtina, tai, kad žodinės tradicijos aukojimas vardan gilesnės prasmės giliai persisunkęs visos Rusijos žemėse: „Evenkai ir daugelis kitų Šiaurės tautų mano, kad žodžiai gali atnešti melą. Todėl jie dažnai tam tikrų dalykų neartikuliuoja. Kaip mokiausi medžioklės? Žmonės nekalbėdavo apie tai, kartais rodydavo rankomis, ko jie nori, nes medžioklėje svarbu išsiugdyti empatiją, tam tikrų dalykų suvokimą, pajutimą“[13].
Jurodyvai visada yra svetimi visomis šio žodžio prasmėmis, jie priklauso kitai logikos, laiko, moralės dimensijai: Jurodivo buvimas – atvykimas, apsilankymas – yra ne kada nors pasirodysiančio svetimumo pranašystė. Tai yra jo epifanija ir ženklas, kad joks apsisaugojimas nuo įsiveržėlio nesuteiks jokių saugumo garantijų. Jurodivas atvyksta iš mažiausiai tikėtinos pusės, tarsi „iš vidaus“, nors atrodo visiškai „išoriškas“. Jis yra mums patiems nematomos, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį po pat mūsų oda slypinčios jurodivystės matoma raiška. Stebėdamiesi jurodivu, stebimės patys savimi, stebimės savuoju prisirišimu prie savo miestų ir savo laikų, savo tuščia pretenzija būtim kitaip, negu buvojome.
Jurodivo atvykimas mums pirmiausia sukelia nuostabą, siaubą, „šoką po avarijos“ primenančią būseną, bet netrukus jis jau įtraukia mus į žaidimą, kur tyrumas žaidžia su suterštumu, angeliškumas – su velniškumu, metafizika – su fiziologija, dorybė – su nuodėme, rimtumas – su komizmu, ir viskas sukasi nepaliaujamu sūkuriu, ir nesimato, kur jo „viršus“, o kur „apačia“; visa tai – maskaradas, kur susilieja veidų kontūrai, kur ryškus, spalvingas, gilus, perspektyviškas „žmogaus paveikslas“ praranda formą, deformuojasi ir nusitrina, o „mes“ įtraukiami į sūkurį ir uždaromi į kabutes“[14].
Jie gimę paradoksui, paradokso pagrindu jie ir veikia. Kvaileliai kvaileliais, tačiau užtenka jurodyvui atsidurti šalia blogio ir jį atpažinti, kad tai mobilizuotį jį bei jo užslėtas mentalines bei dvasines jėgas. Nes „idant pasislėptų nuo savo persekiotojo ir pridarytų jam kuo daugiau nemalonumų, demonas dėvi įvairias kaukes. Apsimetinėjimo menu jis gali sėkmingai konkuruoti su jurodivu. Asiminkime, jog jis sugeba apsimesti pačiu Kristumi, kad tik dar skaudžiau pažemintų asiskyrėlį. Patyręs jurodivas yra apdovanotas gebėjimu atpažinti tamsiasias jėgas. Demonas nuo jo negali pasprukti jokiomis gudrybėmis. Kartais jis pasirodo, atrodytų, nekalčiausiu pavidalu: persirengęs skurdžiumi ar elgeta. Tokio demaskavimo atvejai dažniausiai nutikdavo Maskvos jurodivamas – galime manyti, ne vien todėl, kad viduramžių Maskvoje buvo pilna įvairiausių vargetų, bet ir todėl, kad jurodivui buvo gyvybiškai būtina būti skiriamam nuo paprasto elgetos. „Kartą Vasilijus Palaimintasis pamatė demoną, apsimetusį elgeta. Jis sėdėjo prie Prečistenskos (Skaisčiausiosios) vartų ir visiems duodantiems jam išmaldos tuojau pat padėdavo. Dievo žmogus atspėjo velnio klastą ir išvarė demoną“. Kitą kartą jis atpažino velnią, apsimetusį elgeta, kuris, prašydamas išmaldos „vardan Kristaus“ (Христа ради) taip sumurmėdavo šią formulę, kad išeidavo „vardan šimto“ (Сто ради). Išgirdęs aiškų piktžodžiavimą, jis vėl nuvarė demoną – elgetą. Sunkiai nuslepiamas šiose trumpose scenose priešiškumas kartais peraugdavo į atvirą kovą. Vienoje Vasilijaus gyvenimo versijoje hagiografas pasakoja, kaip jurodivas persekiojo vieną prie Prečistenskos (Skaisčiausiosios) vartų besimeldžiantį senuką: išvytas „demonas“ galų gale nuolat atkakliai sugrįždavo į jurodivo užsiimtą vietą, kol galų gale nuolat vaikomas nelaimėlis šoko į Maskvos upę nuo Borovicų bokšto ir nuskendo. Lygiai tokį pat drastišką epizodą randame Andriejaus Konstantinopoliečio gyvenime. Elgetaujanti senutė, sėdėdama prie kelio, skundėsi: „Vargas man, senutėlei, vargas man… Kiek pikto man padarė tas kvailys!“ Praeiviams ji aiškino, jog jurodivas ją apvogęs, o pagautas už rankos „ėmė mane tampyti už plaukų, išrovė žilus kuokštus, pilvą trypė kojomis… kumščiu išmušė mano išgedusius dantis“. Maža to, išgirdęs senutės aimanas, netrukus pasirodė jurodivas. „Ką, jau nebeverki? Dvėsk, supuvusi šlykštyne, dvokiantis mėšle, kuprota sene!“ Taip kalbėdamas, jis apsidairė pažemiais, pakėlė mėšlo gabalą ir tarsi akmenį šveitė į jos begėdišką snukį“. Be abejo, tokį ne pernelyg šventą poelgį būtina paaiškinti, todėl hagiografas paskubomis priduria, jog šv. Andriejus varė demoną. Apmėtęs senę mėšlu, jurodivas „mostelėjo kryžiumi jai panosėje, o ši prarado žmogišką pavidalą ir pavirto didele gyvate“. Jei pačių švenčiausių jurodivų gyvenimuose išliko tokių kovų su „demonais“ scenų, nesunku įsivaizduoti, kokia buvo jurodivų reputacija tarp elgetų ir vargetų. Kaip pastarieji jurodivo akyse virsdavo demonais, taip ir jis pats jų buvo laikomas žiauriu, piktu velniu. Galima manyti, jog tikrieji velniai be galo džiaugėsi, stebėdami šią „konkurenciją“, kurią – kaip liudytų jų dviprasmiškas dalyvavimas abiejose pusėse – tikriausiai jie patys sukurstė ir sėkmingai skatino“[15]. Jurodivo atvykimas mums pirmiausia sukelia nuostabą, siaubą, „šoką po avarijos“ primenančią būseną, bet netrukus jis jau įtraukia mus į žaidimą, kur tyrumas žaidžia su suterštumu, angeliškumas – su velniškumu, metafizika – su fiziologija, dorybė – su nuodėme, rimtumas – su komizmu, ir viskas sukasi nepaliaujamu sūkuriu, ir nesimato, kur jo „viršus“, o kur „apačia“; visa tai – maskaradas, kur susilieja veidų kontūrai, kur ryškus, spalvingas, gilus, perspektyviškas „žmogaus paveikslas“ praranda formą, deformuojasi ir nusitrina, o „mes“ įtraukiami į sūkurį ir uždaromi į kabutes“[14].
[1] Kungurtsev, I., & Luchakova, O. (1997). The unknown Russian mysticism: Pagan sorcery, Christian yoga, and other esoteric practices in the former Soviet Union. In T. R. Soidla and S. I. Shapiro(Ed.), Voices of Russian Transpersonalism (pp. 7-15). Brisbane, Australia: Bolda-Lok Publishing and Educational Enterprises.
[2] Spidlik Tomas. (1986) Spirituality of the Christian East: A Systematic Handbook (Cistercian Studies).
[3] www.hridayamyoga.org/papers/EssenceofPrayer.pdf
[4] Sri Ranjit Maharaj, personal communication, Encinitas, 1997.
[5] Kungurtsev, I., & Luchakova, O. (1997). The unknown Russian mysticism: Pagan sorcery, Christian yoga, and other esoteric practices in the former Soviet Union. In T. R. Soidla and S. I. Shapiro(Ed.), Voices of Russian Transpersonalism (pp. 7-15). Brisbane, Australia: Bolda-Lok Publishing and Educational Enterprises.
[6] Kor 1,17. ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.
[7] Kor.1:19-21. Ten pat.
[8] Kor.1:25. Ten pat.
[9] Kor.4:10. Ten pat.
[10] Peter C. Phan Being Religious. Interreligiously Asian Perspectives on Interfaith Dialogue Maryknoll, New York.
[11] Michel Foucault, Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of
Reason (London: Tavistock, 1971).
[12] Schwanitz Dietrich. Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus. p.153. Vilnius. 2001.
[13] Iš interviu su antropologu, Aberdino universiteto doktorantu Donatu Brandišausku. (ŠA, 2008 kovo 7 d., p. 10)
[14] Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas. Apotafinės antropologijos projektas. p.177 Aidai, 2007.
[15] Ten pat. P. , p. 91-92
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą