Kas iš to, kad mes institucionalizavome bei struktūrizavome dvasingumą – ar ne išmintingiau atsisakyti šių neperspektyvių reliktų; ne kišti viską į vieną „juodąją skylę“, o tempti ant visos savo egzistencijos. Kas per žiaurūs ir riboti žmonės protą mato tik universitetuose, meną – galerijose, mintį – kitų parašytose knygose, dvasingumą – kulto pastatuose. Te viskas, ką darai būna persmelkta tavo individualaus romantiško didžiadvasiškumo, o visi tavo siekiai taptu neinstitucionizuotais religiniais potyriais.
Jūsų Aleksandras.
Visi kalba apie „russkaja duša“ („rusišką dūšią, t.y. sielą“), tai viena iš nedaugelio teigiama reikšme minimų šios tautos skirtybių. Nuspalvinta nostalgiškais prisiminimais apie „tuos laikus“, kai žmogus žmogui nebuvo priešas [netiesa, buvo; KGB persekiojo kitamanius, jei nebuvai komjaunuolis, komunistas, karjeros nepadarydavai, tiesa, žmonės buvo draugiškesni]. Nepamirškime, kad gyvenome socialistinėje lygybe bei brolybe grįstoje santvarkoje, kurioje tarsi ir nereikėjo kautis dėl vietos po Saule. Viskuo pasirūpindavo valstybė: butas, darbas, socialinės garantijos, medicininės paslaugos, pensija... Niekas nesako, kad dirbti nereikėdavo, pasiklausius vyresnių pasakojimų – dar ir kaip reikėdavo, vaikinai ir srutas semdavo kaip dideli. Antra vertus, visi kaip ir buvo tikri dėl išlikimo, dirbti būdavo privalu, šia prasme žmonės tikrai buvo gerokai labiau atsipalaidavę; o kai nėra ko dirbti, galima bimbinėti, stikliuką kabinti (?). Ar tikrai viskas buvo taip gražu? Deja, ne. Esu pats praktikos metu sėdėjęs archyve ir rinkęs medžiagą. Kolūkių susirinkimų protokolų knygų pabaigos visad būdavo pilnos skundų ir žmonės tikrai nebuvo kažkuo geresni nei dabar esantys. Tačiau ta nostalgija lieka ir eksploatuojama, ji veik geniali, kiekviena prekė, papuošta socialistinė atributika, tarsi įgauna dvasingumo matą. Ta atributika, žinoma, visada minimalistinė, ne kapitalizmas juk, ir iš TV ekranų rusiškos sielos atspindėjimų bandymų (nesupratau sakinio, kokie atsipindėjimų bandymai? Rašyk paprasčiau) į mus kalba nebent degtinės butelis bei marinuotų agurkų stiklainis. Na rusai yra tauta, kurios papročiams nesvetima net kapinėse mėgautis degančiu vandeniu (čia normalu – kariai karius pagerbia degtine kapuose per šventę ir mirties metines), tačiau vis tiek tai atrodo atstumiančiai. Šiame straipsnyje kukliai bandysiu apžvelgti tikrąjį rusiškąjį dvasingumą.
Intelektualesni individai žino apie kenčiantįjį rusų lietratūroje bei dramaturgijoje. Michailas Bulgakovas, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Aleksandras Puškinas ir kiti. – be galo kenčiantys ir su degančia aistra į tiesą ir gėrį besiveržiantys jų sukurti personažai pavergė milijonų širdis. Toks yra F. Dostojevskio Raskolnikovas, Maksimo Gorkio apsakymų veikėjai (ne iš literatūriškumo kyla šio rašytojo genijus - dauguma šiandieninių mūsų rašytojų turi kur kas „meniškesnes“ plunksnas, tačiau iki šio metro – jiems vis tiek kaip iki mėnulio) ar Antono Čechovo dėdė Vania, tokie yra ir, tarkim, Aleksejaus Tarkovskio filmų pagrindiniai herojai. Nuolatinis kentėjimas, begalinis atsidavimas tikslui ir pasiduoti neleidžiantis tikėjimas gėriu bei šviesa – tikrosios „rusiškos sielos“ esmė. Tikriausiai daug kam tai bus naujiena, bet F. Dostojevskis turėjo asmeninį sielovadininką, vyresnįjį (starec) hesichastą (apie juos dar kalbėsiu).
Rusai, kaip ir beveik beveik visas likęs pasaulis, „perėjo“ pagonybę, arba jei jūs krikščionis ir jums taip maloniau skamba – stabmeldystę. Kaip pamatysime kiek vėliau, politeizmas paliko gilų ir unikalų įspaudą šios tautos sąmonėje. Susilaikau nuo bet kokių propagavimų, vertinimų ir pernelyg detalių pasakojimų; viskas tam, kad susidarytume bent kiek aiškesnį vaizdą, galbūt kažkas sustos žavėtis visokių „bumerių“ atspindima rusiška realybe, – būčiau labai patenkintas.
Dvasia ir dvasingumas tai lyg dichtomijomis užsėtas laukas. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar tos gėlės pražys tiesa ar melu, gėriu ar blogiu. Iš esmės, šios kategorijos ir yra šio rašinio esatis. Kada blogį būtų galima įveikti jį reikia identifuoti ir tada pasakyti kažkokią tiesą.
Straipsnį .doc formatu galite atsisiųsti čia
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą