Mano paminėta istorija apie Maskvos metropoliteno milicininkų prievartaujamas moteris šiuo atveju paimta iš čečėnų tinklalapio. Apie katę, kuri kadaise perbėgo tarp stačiatikių ir musulmonų (tautybes ir interesus trumpam nurenkime it rūbus – juos ir analizuosime) nesantaiką žino visi. Rusai, būdami ne prastesni imperialistai už amerikiečius, įsivėlė į ilgus šimtmečius skaičiuojantį konfliktą. Amerikiečiai turi „rugsėjo 11-ąją“, rusai – Beslaną. Amerikiečiai kovoja išorėje, rusai labiau viduje (sprogimai metro, Maskvos turguje). Taigi, apie viską iš pradžių.
Buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje „glaudžiasi“ apie 48 milijonus musulmonų, o dabartinėje Rusijos Federacijoje priskaičiuojama virš 7 milijonų etniniu bei lingvistiniu požiūriais netapačių musulmonų konfesijos atstovų. Tarp jų ypatingą vietą užima dvi grupės ar regionai: Tatarstanas ir Čečėnija; abi yra turtingos nafta (vien Tatarstano indėlis į visus Rusijos naftos rezervus – net 25 procentai!) ir abi yra nepaklusnios Kremliaus valiai. Iš visų valstybių ir regionų, kurie priklausė Sovietų blokui tik šie du 1992 m. atsisakė ratifikuoti Tarptautinę Rusijos Federacijos sutartį – tai buvo lyg spjūvis į veidą Borisui Jelcinui ir jo kurtai būsimos Rusijos vizijai. Kol Tatarstano atveju viskas vyksta teisiniame bei diplomatiniame lygiuose (šių metų gegužę Rusijos Aukščiausiasis Teismas paskelbė neteisėtu vieną iš Tatarstano prezidentui skirtų priesaikos eilučių: vietoje „tarnauti (visos) Rusijos žmonėms“, joje buvo parašyta „tarnauti Tatarstano žmonėms“), o Čečėnija po dviejų metų nevaisingų derybų bei grūmojimo kumščiu 1994 m. patyrė Rusijos karinę invaziją. Visi šie regioninio bei etninio pobūdžio konfliktai (o jų daugiau nei pora išvardintų) paskatino diskusijas apie egzistuojančių regioninių sub-vienetų panaikinimą ir sugrąžinti Carinės eros reliktą – gubernijas, kurios savy talpintu kelis mažesnius vienetus. Vėlgi – jų pagrindas būtu ne etninė, o geografinė bei populiacinė priklausomybė (klausimas, ar tai nepaskatintų lokalių tarpregioninių ir etninių konfliktų, o gal to ir yra siekiama). Vienas iš garsiausiai šiuo klausimu lojančių „šunų“ – politiniu anekdotu tapęs ultranacionalistas Vladimiras Žirinovskis. Realiausi siūlymai yra suskirstyti Rusijos teritoriją į aštuonias tarpregionines asociacijas. Tai, kas įvyko Čečėnijoje ir kas persikėlė jau anapus šio regionų ribų nestebina tų, kas yra bent kiek susipažinę su „maskolių nuotykiais“ šiaurės Kaukaze. Praėjo veik trys šimtmečiai, o esmė nesikeičia – musulmonai čečėnai tiesiog negali suprasti centralizuoto valdymo iš Maskvos reikalingumo jiems. Nesikeičia ir pagrindinės rezistencinės jėgos – politiškai aktyvios islamiškos mistikų brolijos. Jei pamenate dalį apie Hezišistus ir Šventuosius Kvailius, galėsite padaryti paralelę tarp „tvarkymosi nuo visokių fanatikų ir mistikų savam kieme“ ir to darymo išoriniu lygmeniu.
Katerina Didžioji – pirmoji Rusijos valdžia, 18 a. pab. bandžiusi aneksuoti Kaukaze įsikūrusias tautas, tačiau jos pajėgos buvo sutriuškintos įvairių genčių etninių musulmonų koalicijos. Nuopelnai už šį žygdarbį teko vienam iš ryškiausių regiono dvasinių lyderių čečėnų kovotojui – mistikui Šeichui Mansur Ushurmai. Šeichas Mansur buvo Nakšbandi (Naqshbandi) sufizmo atšakos, kurios šaknys siekia 14-ojo a. centrinę Aziją, lyderis. Dėl aktyvios misionieriškos klajojančių mistikų bei mokslininkų veiklos islamiškasis misticizmas, kitaip žinomas kaip sufizmas, greitai išplito tiek tarp musulmonų, tiek ir tarp kitų tikėjimų atstovų Kaukazo bei centrinės Azijos arealuose. Šie tarp žmonių populiarumą daromais stebuklais užsidirbę Šeichai (pažodinis vertimas – „Dievo draugai“) turėdavo įgiję ypatingą vietinių pagarbą: po mirties jų kapavietės dažnai tapdavo šventyklomis (mazarais) bei piligrimų lankymo objektais. Tradiciškesnės krypties islamo religiniai lyderiai atakavo Sufizmą ir jo „šventųjų kultą“ kaip anti-islamišką, tačiau būtent Sufijai sugebėjo pritraukti daug atsivertėlių bei suteikė žmogaus prigimčiai būtino dvasingumo kryptingumo bei pajėgė pagrįsti socialinį vietinių identitetą.
Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje Sovietai bandė suskaičiuoti vis dar aktyvius mazarus, Dagestane jų rasta virš 70-ies, Čečėnijoje – daugiau nei 30-imt. Šeichai turėdavo tiesiogiai jiems pavaldžius ir absoliutaus paklusnumo įžadus davusius sekėjus Muridus. Pagal 1975 m. Sovietų valdžios atliktą Čečėnijos regiono analizę, tuo metu regione gyveno bent 300 tūkst. Muridų. Vyresnieji pavaldiniai turėjo teisę priimti į draugiją naujus narius, šitaip pradėjo rastis įvairių šio religinio judėjimo atmainų.
Zikr ((Dievo) atminimas) – pagrindinis daugumos Kaukazo Sufijų ritualas, kurio pagrindinis tikslas per įvairių Dievo vardų kartojimą (žr. dalį apie Hesichizmą), pasiekti aukščiausiojo laipsnio susitapatinimo (su kūrėju) būvį. Nakšbandi‘žiai praktikuoja „tyliąją“ viso to formą. Pašaliečiams durys į šį ritualą – aklinai uždarytos, tačiau kitų Sufizmo atšakų atstovai kartais įleidžiami į zikr susirinkimus.
Rezistencinė kova nenustojo ir po Šeicho Mansurio mirties kalėjime 1793 m. Itin kaitria (30 metų trukusia) liepsna šis niekad negęstantis laužas suliepsnojo 1824 m. Labiausiai karo veiksmuose pasižymėjęs Nakšbandi krypties Sufijus Šeichas Imamas Šamilas sugebėjo trumpam įkurti Čečėnijos bei Dagestano teritorijas apimančią Islamo valstybę, egzistavusią iki Šamilo kapituliacijos 1859 m. Pašalinę Šamilą, Rusai pradėjo regiono „valymo nuo Nakšbandi‘žių darbus“. Dabar jau kita brolija stojo į kovą.
12-ojo a. dabartinio Irako sostinėje Bagdade užgimęs Kadiri (Qadiri) ordinas pirmąkart užkopė į Kaukazo kalnus 1861 m. Vedami iš Dagestano kilusio piemens vardu Kunta Haji Kishiev Kadirai sudarė taiką su Rusais. Apskritai, šis judėjimas buvo kur kas atviresnis už Nakšbandi: praktikuojama vokalinė zikr versija, pasiekti ekstazę buvo siekiamą per muziką ir šokį. Visa ši idilė tęsėsi iki baigėsi 1864 m.: Kunta Haji buvo ištremtas, o Čečėnijoje esančiame Šali mieste Rusų kareiviai atidengė ugnį prieš daugiau nei 40 tūkst. Kadiri muridų. Visi Kunta Haji‘io pasekėjai visa tai atmena ir nė nemano atleisti „didžiąjam broliui“. Kartu su atsigavusiais bei sustiprėjusiais Nakšbandi‘žiais Kadirai sukilo į kovą prieš Romanovų armiją 1865, 1877, 1879 bei 1890-ais metais.
Bolševikų revoliuciją (1917 m.) Kaukazo regione palydėjo dar neregėto lygio žiaurumai: Sufijų koalicija turėjo atremti tiek bolševikų (raudonųjų), tiek menševikų (baltųjų) atakas. Po aštuonerių metų žemės laistymo krauju, kaip atsakas visam tam beprasmiui smurtui gimė „Šiaurės Kaukazo Emiratas“. Žinoma, greitai šis išsišokimas buvo sutvarkytas, prasidėjo iki pat antrojo pasaulinio karo trukusi visų „zikristų“ medžioklė.
Antrojo Pasaulinio karo metu aktyviai į Rusijos gilumą traukianti Hitlerio armija įsiveržė į Ingušiją bei Čečėniją. 1944 m. Jozifas Stalinas apkaltino čečėnus bei dar penkias Kaukazo tautas kolaboravus su įsiveržėliais ir deportavo juos visus į centrinėje Azijoje dislokuotas priverstinio darbo stovyklas. Manoma, kad taip iš Kaukazo buvo išgabenta bent milijonas musulmonų.
Čečėnai Kazachstane įkurtose darbo stovyklose praleido bent dešimtmetį, tačiau vietoj to, kad būtų sugniuždyti, jie tapo dar valingesni bei karingesni. Nobelio literatūros premijos laureatas Aleksandras Solženitsinas pastebėjo, kad tik jie sugebėjo išsaugoti savo identitetą ir net vėliau Sovietų sociologų atliktas tyrimas parodė, kad ši patirtis, tam tikras bendrumo egzilėje potyris suteikė papildomos svarbos ir taip stipriems šios etninės grupės religiniams įsitikimams. Žinoma, buvo mąstoma, kaip visa tai būtų galima „sutvarkyti“. Kadangi prievarta tik dar labiau mobilizuoja šiuos elementus, geriausia būtų kovoti administracinėmis priemonėmis. Toks Adamas A. Karatayevas įžvelgdamas sufijų religinių lyderių „destrukcinius veiksmus“ Sovietų valstybės atžvilgiu siūlė „sukurti ateistinę opiniją, kuri atskirtų religinius autoritetus nuo masių“. 1957 m. ištremtosios tautos buvo „išteisintos“, tačiau sugrįžusios savąsias žemes rado stipriai rusifikuotas: dirbti tinkama žemė buvo užimta rusų ūkininkų; visas turtingas Islamiškosios kultūros palikimas buvo veik visai ištrintas: uždaryta daugiau nei 800-ai mečečių, 400-ai islamiškų aukštųjų mokyklų. Kulto kapavietės – Mazarai – buvo sugriauti, perdaryti į valstybinius muziejus ar tiesiog padaryti nepasiekiamais. Tik po 30 metų (1978 m.) Sovietų valdžia leido Kaukaze vėlei atsidaryti 40-iai mečečių, kuriose veikė veik 300 registruotų ulemos atstovų (išsilavinusiųjų „kasta“).
Šeštojo dešimtmečio pradžioje į viešumą išėjo nauja brolija. Savo pavadinimui panaudojusi ideologinio lyderio Uvajaus „Vis“ Hadži Zagiev‘o pavardės antrą dalį – Vis Hadžiai (Vis Haji). Savo veikimu jie yra absoliučiai atsidavę „konservatoriškojo“ islamo idealams bei disponuoja nedviprasmiška anti-rusiška bei anti-sovietine retorika. Dalis tyrinėtojų šį judėjimą vadina „pasiutusiai ksenofobišku“. Paradoksas, bet jos nariams leidžiama dirbti valstybės institucijose net tose, kurios susijusios su alkoholiu ar tabaku. Propagandos tikslams nevengia pasitelkti naujausių technologijų. Nereikia nė stebėtis, jog šitokia moderni ir agresyvi taktika Vis Hadžius iškelią į patį rezistencijos avangardą. Grįžkime į 1994-uosius: tuometinis Rusijos federacijos prezidentas Borisas Jelcinas remdamasis būtinybe atstatyti konstitucinę tvarką pasiuntė armiją į Čečėniją. Per 20 konflikto mėnesių gyvybės neteko bent 45 tūkst. žmonių, regiono sostinė Groznas buvo visiškai sugriautas ir vėlgi prezidentas atšaukė visas pajėgas, eilinį sykį čečėnai atsilaikė. 1996 m. B. Jelcinas pripažino Čečėnijos tautos nepriklausomybę ir po metų su Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Prezidentu Aschanu Maschadovu pasirašė Taikos Sutartį. Kova persikėlė į administracinį ir ekonominį lygmenį.
Sąlyginės taikos ir ramybės laikas baigėsi kartu su buvusio FSB vadovo Vladimiro Putino paskyrimu į Ministro pirmininko postą 1999-ais metais. Pati post-Jelcino Rusija tuo metu išgyveno nestabilumo laikotarpį. Pradėjo sproginėti gyvenamieji namai, kaltaisiais buvo įvardinti čečėnai ir taip prasidėjo antrasis Rusų – Čečėnų karas. Šįkart dabar jau prezidentui V. Putinui pavyko perimti regiono kontrolę ir į aukščiausią valdžią paskirtį sau lojalų buvusį maištininką Akhmad‘ą Kadyrov‘ą. 1999 m. 200-ai čečėnų sukilėlių patraukė link Dagestano sienos.Tučaro (Tuchar) kaimelyje juos pasitiko 13-a prastai parengtų rusų armijos naujokų įgula, septyni jų pabėgo į miškus, vienas buvo nukautas kuomet bandė sprukti, o likusiems Emiro Umaro Karpinskio vadovaujami sukilėliai nupjovė galvas. Kovotojams užteko kvailumo savo barbariškumą dar ir nufilmuoti, o Rusija yra tokia šalis, kurioje viskas tam tikru metu išnyra į paviršių. 2007 m. šis video kaip virusas pradėjo sklisti po rusiškus blogus bei diskusijų lentas. Nuosaikieji čečėnai teisinasi, jog rusai taip pat padarė gausybę nusikaltimų žmoniškumui žiauriai susidorodami tiek su civiliais, tiek su kovotojais, o bė to, vieno karo vado veiksmai neatspindi visos tautos nuotaikų. Savaime suprantama, rusų tautos reakcija buvo audringa, ypač pasipiktinę buvo ultra dešiniųjų pažiūrų piliečiai. Nutiko tai, kas baisiausio galėjo nutikti – keletas skinų užsimanė nupjauti galvą vienam kaukaziečių kilmės piliečiui, o kitą tiesiog sušaudyti. Atsakomybę už šį aktą prisiėmė Rusijos nacional-socialistų judėjimas. Šios ekstremistinės grupuotės siautėjimas baigėsi 2010 m. pradžioje, kuomet ši „gyvulių asamblėja“ buvo paskelbta už įstatymo ribų, uždarytas jos propagandinis laikraštis Korpus, o trylikai narių paskelbti kriminaliniai kaltinimai. Tamsumo kurstoma baimė bei nepakantumas – giluminiai egzistenciniai reiškiniai, kuriais tinkamai sužaidus su žmonėmis galima išdarinėti, ką tik širdis geidžia.
Genialusis Karlas Gustavas Jungas išplėtojo taip vadinamą „šešėlių teoriją“, ji teigia, kad kažkur mumyse slypi neįsisąmonintoji informacija, kurią itin veikia baimė, prietarai, nesėkmės, instinktai ir t.t. Visą savy esantį purvą mes esam linkę projektuoti į išorę – demonizuoti kitą, kad galėtume pateisinti save ir įteisintume materialią formą įgavusio blogio sunaikinimą. Rusija bei rusai turi daug priešų: tiek viduje, tiek išorėje, tik klausimas, kiek jie yra tikri. Ir nereikia čia mums staipytis – nesame labai jau kitokie ir daug kas labai puikiai iliustruoja mūsų pačių visuomenę. Šalia Maskvos yra toks Durakovo kaimas, į kurį motinos siunčia savo apatiškus vaikus. Už viso to slypi charizmatiškasis Michailas Morozas, ultra kairiosios pakraipos veikėjas, dėstantis tiesas apie iš visų kampų ateinantį pavojų. Į Lietuvą panašios nuotaikos taip pat palengva atpėdina, štai toks Dalius Viršilas Klaipėdoje steigia kažkokią mistinę „tikratikių“ (šiame kontekste tai ne religinis terminas) bendruomenę, kurioje „jauni žmonės pagaliau nebus verčiami robotais“. Gyvename išties įdomiais laikais ir neviskas mums patinka bei yra suprantama, mane savotiškai savo nuoširdumu (?) sužavėjo Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos prisistatymas, kadangi nesu niekaip susipažinęs su jų veikimo užkulisiais, o ir nenoriu galimai šmeižti galbūt tikrai idealistinių paskatų kurstomo judėjimo, susilaikysiu nuo bet kokių vertinimų, tačiau negaliu nepastebėti kai kurių panašumų į visokių durakovų veiklą, ištrauka iš skyriaus Apie: Lietuviškos kultūros puoselėjimas, pagarba mūsų istorijai ir protėviams, patriotizmas ir meilė Tėvynei Lietuvai – tai mūsų organizacijos narių kelias. Globalizmas, nutautinimo politika, nekontroliuojama migracija, šeimos vertybių niekinimas, nepriklausomybės ir savarankiškumo atsisakymas vardan butaforinės „materialinės gerovės“, praeities šmėklos – komunizmo – idealizavimas bei kitos pasaulį smaugiančios problemos – tai, prieš ką pasisako LTJS. Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams! Neleiskime, jog mūsų tautos likimas būtų atiduotas įvairioms „sąjungoms“ ar panašiems elementams, išlikime orūs, garbingi ir nepriklausomi, gyvenkime taip, kaip mus išmokė mūsų tautos Tėvai, nepasiduokime tautų naikinimo politikai ir gyvenkime lietuviškoje Lietuvoje! Visose tokiose iniciatyvose juntamas eschatologinis (žmogaus, žmonijos ir pasaulio likimo mistinė teorija, daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis) dvelksmas. Pabaiga, Antikristo atėjimas, ne už kalnų ir tik aš, Mesijus, galiu jus išgelbėti. Pasitelkę vieną begalo įdomų ir unikalų pavyzdį pabandykime visa tai susumuoti. 2007-ais metais iš Baltarusijos atkeliavę sektantai nuo pasaulio pabaigos slapstėsi Penzos regione (Rusija) esančiame apleistame požeminiame tunelyje. Kulto nariai yra kategoriškai prieš naujo tipo asmens identifikacijos korteles (jos neva talpina šėtonišką informaciją) ir nešiojasi nebent nebegaliojančius pasus. Už tai, kad valdžia pradėjo gaudyti ir deportuoti atgal į tėvynę jie grasino Rusijos pareigūnams Dievo rūstybe. Maža viso to, Russia Today žurnalistui pavyko pakalbinti į šią sektą įsijungti norintį Rusijos pilietį, kuris taip pat atsisako atnaujinti savo tapatybę liudijantį dokumentą dėl to, kad tai yra „žalinga Krikščionybei“. Tai, kas ateina iš išorės savaime yra blogis: technologinė , socialinė bei politinė pažanga tam tikriems individams visada kelia baimę. Bėgimas nuo Pasaulio į tunelį, kuris neabejotinai stipriai veikia psichiką ir turi archetipinį pamatą (pamąstymui: „DMT, dar žinomas kaip dimetiltriptaminas, yra natūraliai egzistuojanti stipriausia haliucinogeninė medžiaga pasaulyje, randama žmogaus kūne.<...> dimetiltriptaminas sukelia sapnus, išsiskiria prieš pat mirtį“, maža to jo poveikis susijęs su „haliucinacijomis, kaleidoskopiniu vaizdu bei religiniais potyriais“. Kas galėtų paneigti, kad garsioji tunelio forma manifestuojanti „šviesa“ į kurią bėga mirštantis ar komos būsenos žmogus negali būti išsiskiriančio DMT poveikis ?) nėra jau toks retas reiškinys, štai įvairūs New Yorko miesto (JAV) autsaideriai renkasi net gyventi apleistouse požeminiuse tuneliuose – valdžia, iš esmės, nieko nedaro, demokratija juk, tačiau, knygos apie šiuos žmones autorė Jennifer Toth, sakosi jautusi spaudimą išvykti iš miesto.
