Priėjome net prie to. O ir kas čia stebėtino – tai viena primityviausių kartu ir aktualiausių dvasinės kultūros kiekvienoje visuomenėje apraiškų ir žmogaus „backgroundas“ čia nelabai prie ko. Kalbant apie Rusiją tikrai gėda būtu nepaliesti šio klausimo – jis aktualus ir ryškus rusų kalbėjime apie Rusiją, o ir likęs Pasaulis į šią šalį žvelgia jei ne iš tokio taško, tai bent užsiima „sugedusio telefono“ stovėseną. Rusija – šalis, kuriai apibūdinimas „sako vieną, mąsto kitą, o daro trečia“ tinka labiausiai.
Rusija turi savitą paskalų (сплетни) ir gandų (толки plg. posakį знать толк в чём-л (turėti kažkokį supratimą)) kultūrą. Lenkų folkloristas Dionizjusz Czubala savo darbuose teigia, kad paskalų ir gandų kultūra buvo aktyviai plėtojama tam tikrų Rusų rašytojų dar prieš folkloro kaip mokslinio objekto atsiradimą. Toks P. A. Vijazemskis (1792–1878) iškėlė tikslą surinkti, anot jo, visose Maskvos gatvėse ir namuose sklandančias apkalbas, pramanus ir atsijoti, kiek visame tame yra tiesos. „Tai mūsų kalbamoji literatūra“ – jis teigė. Žurnalistas ir literatūros kritikas Nikolajus Dobroliubovas (1836–1861) šiuos ir panašius darinius vadino sluškėmis (слушки; tai, kas išgirsta, apkalbos) ir rašė: „tai ir yra gyvenimas su visais jo vingiais, kančiomis ir džiaugsmais, nusivylimais ir aistromis – taip reiškiasi jo grožis ir tiesa. Savaitė tokio gyvenimo gali išmokyti daugiau nei septyni statistikos tomai[1].
Bandydamas atsekti 1890-ųjų groudį po įvairius Sankt Peterburgo dienraščius sklandžiusią vaiduoklio istoriją slavistas William’as B. Edgerton’as, piešia kiek kitokį modernios legendos priešaušrį. Penkiuose dienraščiuose ta pati vaiduokliška istorija buvo perpasakota penkiais skirtingais variantais, išanalizuota be jokio tvirtesnio paaiškinimo ar pagrindimo. Po varginančio bevaisio tyrimo vienas iš žurnalistų rašė: „susidūriau su nenusakomais sunkumais, kiekvienas liudininkas buvo tvirtai įsitikinęs savo versijos teisingumu, tačiau jei tai tiesa, kodėl kiti ją žinantys žmonės tyli“?
Seniausias rastas grynai mokslinis savalaikes legendas nagrinėjantis dokumentas tikriausiai būtu S. N. Chernov’o 1934 metais įvairių sensacinių istorijų, pririnktų iš 1825 m. bei 1826 m. prirašyta užrašinė. „Atkleisti juos pagimdžiusios visuomenės nuotaikas“ – pasigirsta ir labai taiklus šio darbo apibendrinimas.
Visgi, tikrasis savalaikių miesto legendų tyrinėjimas Rusijoje prasidėjo tik aštuntąjame praeito šimtmečio dešimtmetyje. Viena populiariausių legendų – esą Caras Aleksandras pirmasis buvo nunuodytas. Jo mirtis 1825 m. išties buvo staigi ir netikėta. Sąmokslų teorijų šalininkai teigia, jog kuomet jo kūnas pradėjo nepaliaujamai tamsėti neva buvo pagaminta jo kūną imituojanti vaškinė kopija, juk tokių palaikų niekam nesukeldamas įtarimo neparodysi. Jungtinėse valstijose panaši legenda pasakojama apie Elvi Preslį[2].
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų po visą pasaulį išplito ir modernus mitas apie vagiamus žmonių vidaus organus[3]. Užrašytų pasakojimų apie tokius nutikimus 1989-90 m. aptinkama ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje (Rusija, Ukraina, Baltarusija, Lenkija). Tipinė schema: išėjo berniukas pasivaikščioti, jį sustabdė kažkokie nepažįstami ir paklausė kelio, apsimetę žiopliais, paprašė pavažiuoti kartu ir parodyti pačiam. Miške jis buvo apsvaigintas chloroformu ir atsibudęs suprato, kad jam išpjauti inkstai. Anot vieno pasakojimo, vienas toks nelaimėlis buvo iš Minsko, tačiau operatyvių specialiųjų pajėgų dėka buvo skubiai nuskraidintas operacijai į Maskvą. Buvo nuspręsta, kad veikė organizuota nusikaltėlių gauja, kuri tiekė vidaus organus ligoninėms.
Nenutrūkstamas miesto legendų bei gandų srautas Rusijoje nuolat maitinamas nesibaigiančiais nepatikrintos informacijos nutekėjimais, visokiausiomis privačių pokalbių nuogirdomis, spekuliatyviais spaudos pranešimais ar išeivių pasakojimais (likusiam Pasauliui)[4].
Kažkada vaikai buvo gąsdinami velniais ir demonais, bet laikai pasikeitė ir nieko tokiomis pasakomis jau nebeįbauginsi. Kieti, negeri vyrukai skamba tikroviškiau ir kur kas grėsmingiau. Šitokie mitai dažnai siejami su tabu, draudimais, apsaugojimu, auklėjimu bei reguliavimu. Gerai pagalvojus, parelėlių tarp NSO pagrobimų, liešio sutikimo bei kūno grobikų ne taip ir mažai: svetima erdvė, apsimetimas, nežinant detalių, sunkiai suvokiama veikimo logika, paralyžavimas ar apsvaiginimas ir t.t. Atpasakodamas šią istoriją nepaminėjau eilutės apie tai, kad vaikas išgyveno todėl, kad buvo kaip reta stiprios sveikatos, liešio pelkėn įviliotas Saša buvo labai protingas – suprask: išgyvena tik geriausi ir tik tam, kad papasakotų tiesą, apsaugotu kitus, silpnesnius ir kvailesnius, tokius kaip mes likusieji. Tokia tiesa ir silpnesnieji neturi teisės ja abejoti – už tai jų laukia pražūtis.
Dar viena labai įdomi detalė – vogtus organus perkančios ligoninės ir operacija Maskvoje. Šiuo atveju centrinė valdžia yra gera, tačiau periferija, suprask, yra korumpuota ir supuvusi. Miesto legendose dažnai kaunasi institutai su savo mažesnių ar didesnių atmainų padarytų blogiu. Kas tik nėra blogis: policija, kariuomenės pajėgos, medikai, aptarnaujantis personalas (pvz. AIDS sergantis užkandinės darbuotojas savo sėkla „gardina patiekiamą valgį“[5]), klientai, kaimynai ir t.t. Blogas tik vienas ar keli, tačiau tampriai susiję elementai, o tam kontrastuojanti visuma gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą