Kai atrodo, jog niekas tavęs nebegali nustebinti - bac, ir pamatai kažką tokio... Gaila, kad šis malonus potyris tave aplanko vis rečiau, antra vertus, tai skatina vis giliau domėtis aplinka ir Pasauliu. Šįkart panagrinėsiu architektūrą, kurios nė velnio neišmanau, bet kai fenomenas toks ryškus, iš jo galima priskaldyti ko tik širdis geidžia.
Taigi, patikėsi ar ne, bet lenkų architektai suprojektavo pirmą istorijoje namą, kuris apsaugotu ir nuo zombių atakos (kas yra zombis jei ne socialiai nepilnaverčio žmogaus metafora: teroristai, emigrantai, asocialūs asmenys...). O ką byloja tokie projektai: izoliacinės politikos nuotaikų stiprėjimą, didėjančią prarają tarp turinčių ir neturinčių...?
Kas čia - viduramžių pilies vartų nuleidžiamas tiltelis?
Jei jau bijome zombių, kodėl nepanikuojame dėl meteoritų keliamo pavojaus? Gal jau laikas visiems leistis į požemius.
Maurizio Cattelan.
Na čia daugiau juokavimai, o yra rimtai bauginančių erdvės suvokimo eksperimentų. Vienas velnias žino, kas dedasi jo genialoje galvelėje. Jaunystėje Gregor Schneider'is išsipeckeliodavo kažkokia balta mase (gal kalkėmis) ir fotografuodavo savo pirmykštį riksmą. Vėliau ėmėsi rimtesnių darbų.
Kas namelyje gyvena?
Viename iš interviu šis vokietis teigė, jog mirtyje nėra nieko nemalonaus. Jis yra tarsi modernaus meno Hanibalas Lekteris. Susikūręs keistą praleliai egzistuojantį Pasaulį net žmones konstruoja pagal savąjį estetinį matymą: kitiems (per meną) pasakoja(-o) apie keistus santykius su moterimi, kurios iš tikrųjų nėra. Nėra mūsų Pasaulyje, o ne Gregorio.
Ištrauka iš straipsnio-interviu, kurį patariu paskaityti ir pasižvalgyti po kitokį Pasaulį:
- Kodėl gyveni tokiame keistame name?
-Esu spintos žmogus: niekur neišeinu, bet ir neateinu (čia). Ir aš niekada neliūdžiu.
-Bet kodėl gyveni tokiame keistame name?
-Niekada neliūdžiu...
kalbinti tokį pašnekovą - tikras išbandymas bet kam.
Jeigu reiktu parinkti dainą, kuri, mano manymu, geriausiai atitiktu šį savotišką žmogų, toks būtų mano spėjimas:
John William Waterhouse - Hilas (anot romėnų poeto Ovidijaus, jis buvo Heraklio tėvas) su Nimfomis.
Aš, kaip, tikiuosi, ir likusi elementaraus skonio likučių dar nepraradusi visuomenės dalis, labai laukiu, kada plačiąjai visuomenei (o tai reiškia produkto „pūtimąsi“ iš interneto) bus prieinamas naujas visų pseudo-intelektualų (vizualumas, vizualumas ir dar kartą vizualumas - ši mantra kartais tikrai pradeda veikti) nubučiuotojo (buvo sakiusi, esą jis vienas buvo svarbesnis už visus šiuometinius Kanus) režisieriaus Lars'o von Triero kūrinys Melancholija.
Na, treileris išties atro-o-o-do įspūDIDINGAI. Bus įdomu pažiūrėti, kaip tokių autorių ir jų romanų eilėje kaip Šekspyro Romeo ir Džiuljetos, A. Mandzonio Sužadėtinių ar Vitoldo Gombrovičiaus Pornografijoje (ir dar milijone kitų romanų) varijavusi tema „kad tik sukliūdyti jiems būti kartu“ bus atskleista tokiomis subtiliomis siužetinėmis linijomis kaip planetų susidūrimas...
O, bet, tačiau negaliu atsigrožėti filmo plakatu. Šitokia estetika pakeri, bet lyg ir esu tai kažkur matęs, netikėtai atkapsčiau, kad ne kur kitur, o per Amerikos top modelius (shame on me).
Mano favoritė Rhianna, kuri po tos laidos iškrito, atseit trūko universalumo...
Už visą šį grožį yra atsakingas toks Matthew Rolston, sako, jis dar yra ir mados fotografijos legenda.
O čia viso proceso „virtuvė“:
Po šios tuštybės mugės prekystalius išsamiau pasižvalgyti galima čia.
Jei aš tave sugalvojau, tai ir būk, kuo noriu, kad būtum...
Kūnai po mirties visada yra tabu objektas. Ir liestis prie jo gali ne betkas: Indijoje tą daro žemiausioje kastų pakopoje esantys neliečiamieji,Filipinuose, kur vieta kapinėse yra nuomojama, kūnus „perkrausto“ darbininkai. Tai beveik visada ant žemiausios socialinės pakopos laiptelio stovinčių žmonių darbas. Kas kita būti chirurgu arba anatomu: matyti ir žinoti, tai yra turėti kažkokią galią .
Anatomijos ir žmogaus kūno studijos platesne prasme apskritai yra gana kontroversiško turinio objektas. Jau iš mokyklos laikų žinome, kad pats Leonardo da Vinčis kasdavosi kūnus ir juos tyrinėdavo. Kai kurie dar yra girdėję apie nacistinės vokietijos „pažibą“ daktarą Mengelę ir jo siaubingus eksperimentus.
Anatomijos teatras. Jacques de Gehyn vyresniojo graviūra, 1633 m.
Nuo 18 a. pr. kurį laikotarpi lavonų skrodimas kurį laiką buvo draudžiamas tiek pasaulietinės, tiek religinės valdžios. Kaip ir L. da Vinčis, menininkai juto poreikį giliau pažinti žmogaus kūno motoriką, suvokti raumenų bei sausgyslių sandarą. Pagrindinė bausmė už tokias praktikas – atskyrimas nuo bažnyčios (ekskumunikacija), o kartais ir mirtis. Medicinos srityje vyravo ne kažkokia kitokia situacija; visas šis mokslas panašėjo į religinių prietarų pučiamą muilo burbulą. Kažkoks atšilimas prasidėjo pačioje 18 a. pabaigoje, kuomet visuotinai pradėtos saugoti bei egzaminuoti ligų pažeistos žmonių kūno dalys. Anatominio teatro terminas puikiai atspindi veiksmo kaip performanso bei medicinininės operacijos puses[1]. Iki pat 1860 m., kai L. Pasteras atrado ir susiėjo mikrobus su jų sukeliamomis ligomis, stebėti tokias medicinines operacijas kaip skrodimas, galėjo visi norintys.
Praeito amžiaus antroje pusėje etinius medicinos ežero vandenis gerokai padrumstė lenkų kilmės vokiečių anatomo Gunther’io von Hagens’o kontroversiškai vertinama biologinių audinių prezervavimo technologija, kuri buvo pavadinta skambiu, tačiau iškalbingu plastinacijos terminu.
G. v. Hagens’as 1977 m. užsimanė audiniuose esantį vandenį bei riebalus pakeisti plastiku. Edukologine prasme tai buvo išties sumanus žingsnis: tokiu būdu išsaugoti minkštieji audiniai beveik nesiskiria nuo „originalių“, kur kas atsparesni irimui, neskleidžia nemalonaus kvapo, juos galima liesti rankomis.
1995 m. Japonijoje pasirodė pirmoji masėms skirta išsaugotų kūno dalių paroda; vėliau ši idėja virs garsiąja 50-imt Pasaulio miestų apkeliavusia Body Worlds ekspozicija: visas ketverias jos serijas aplankė bent 26 milijonai smalsuolių visame Pasaulyje.
Bet čia dar ne viskas. 2002-iais skrybeliuotasis ponas atliko pirmą viešą autopsiją Jungtinėje Karalystėje per 170 metų. Operacija vyko pilnoje Londono teatro, kurioje telpa per 500-ai žmonių, auditorijoje. Veiksmą komentavo viskuo besipiktinantys akadamikai, apie šio show prieštaravimą 1984-ųjų anatomijos aktui atvyko priminti ir metropoliteno policijos pareigūnai. Kadangi po transliacijos valstybės remiamas Channel 4 kanalas susilaukė virš 130-ies rašytinių skundų, viešos autopsijos Miunchene nuspręsta nebekartoti.
G. von Hagens’as apskritai labai mėgsta įsivelti į visokio plauko skandalus. Pavyzdžiui, 2003-iais Kirgizai tyrė įtarimus neva vokiečių anatomas nelegaliai įsigijęs kūnų iš šioje šalyje esančių kalėjimų, ligonių bei psichiatrinių ligoninių, o po metų vokiečių dienraštis Der Spiegel paleido „antį“ esą savo ekspozicijoje Hagens’as naudoja ir nuteistųjų mirti Kinų palaikus[2]. Be teismo nutarties įtarimai lieka įtarimais, kita vertus: etinės dilemos tai nekeičia. Kiek toli galima eiti vardan pažangos, ar žinantis (turintis galią ir potencialą kažką nuveikti) turi moralinę teise ir prioritetą prieš visus kitus, ar jis gali laužyti visuomenėje priimtus tabu vardan galbūt tikrai kilnių, bet kitiems nesuvokiamų paskatų?
Labai įdomų komentarą šiuo klausimu mums pateikia kinų moderniojo meno scena. 2000-ais metais vykusioje trečiojoje Šanchajaus Bianalėje vietos atsirado ir 46-is kontraversiškus kūrėjus tarsi po skėčiu priglaudžiančiai Fuck Off ekspozicijai (autentiškas pavadinimas 不合作的方式 pažodžiui verstinas kaip atsisakymas bendradarbiauti, tačiau agresyviai judejimo avangarde stovėjusio Ai Weiwei ‘aus laikysenai apibrėžti labiau tiko angliškasis išsireiškimas). Tarp visų 46 avangardinio meno kariūnų skaisčiausiai žybėjo Zhu Yu ietis. Savo prisistatymą jis vainikavo nuotraukomis iš „žmonių valgymo“ akto. Visą nuotraukų seriją sudarė negyvo žmogaus vaisiaus kepimo bei valgymo vaizdai. Po to kai viena į internetą nutekėjusi nuotrauką atkreipė Skotland Jardo (Jungtinė Karalystė) bei FTB (JAV) tyrėjų dėmesį, ponas tyrėjų dėmesį, ponas Yu atsakė paskelbdamas viešą laišką; „Jokia religija nedraudžia kanibalizmo, kaip ir nėra jokio tą draudžiančio įstatymo. Savo darbe naudojuosi šia tarp moralės bei įstatymų žiožėjančia laisva erdve.[3]“ paklaustas, iš kur gavo vaisių, Yu prisipažino kūnelį nugvelbęs iš medicinos mokyklos[4].
Tikriausiai, pats menininkas nesitikėjo, kad savo darbu padarys kur kas daugiau žalos nei naudos: į viešumą kartas nuo karto išprūsta vienas kitas kaip reikiant neištirtas kinus kaip vaikų valgytojų tautą vaizduojantis faktas. Visai nesenai po internetą praskrido Korėjos žurnalistų „antis“ neva vienoje iš Kinijos ligoninių (nenorodyta kurioje, maža to net apie geografinę jos padėtį pasakyta absoliučiai nieko) iš abortų bei nesėkmingų gimdymų aukų gaminami medikamentai, kurie tikriausiai skirti vyriškąjai potencijai gerinti[5]. Šis neapibrėžtumas (dieve brangus, kokio dydžio tai šalis) bei „gausybės rago“ įvaizdis (o modernūs mitai nemėgsta apribojimų, viskas juose skęsta neaprepiamose laiko, teritorijos bei neišsenkančios materijos jūrose). Taip, įvairioms kultūroms būdingi skirtingi požiūriai į ligą bei gydymo būdus, patys kinai mėgsta kiaušinius virti vaikų šlapime ir tiki, kad tai gerina jų sveikatą. 20 a. Irane ir kai kur Indijoje ortodoksiškai nusiteikusios bendruomenės vis dar vartodavo bulių šlapimą kaip apsivalymo ritualo gomez pagrindą. Ten ši biologinė medžiaga dar naudojama egzorcizmo tikslams per Barasnom-i no sab apeigas[6]. O ir mes, Lietuviai, dėl tam tikrų medikamentų trūkumo dar nesenai gerdavome vaikų šlapimą. Šios pasakos man primena gąsdinimus apie neva vaikų kraują per savo ritualus geriančius pažadėtosios kartos atstovus žydus, o kinai, tam tikra prasme, taip pat išskirtinė tauta – jų ekonomika ne tik nesitraukia, bet ir stabiliai auga.
Beje, pas Maskvoje gyvenantį ir placentos pagrindu sveikatinimo preparatus gaminantį rusų mediką nesibodi kreiptis tokios mūsų krepšinio garsenybės kaip R. Kurtinaitis ar A. Sabonis[7]. Placentą savo meno dirbiniuose naudoja ir kinų konseptualistas Wenda Gu, tačiau kai nesimato jokios kažkokio tai radikalaus veiksmo praktinės naudos, mums viskas pradeda trauktis labai įtartina miglele. Tiesa ta, kad Pasaulyje vis dar yra kultūrų, kurios į vaistų gamyboje naudojamas chemines medžiagas žiūri nepalankiai, kultūriškai šitie dalykai neturi jokio tradicijos mato, be to, ne visur medikamentai yra taip lengvai prieinami. Pavyzdžiui, kai kurios Afrikos gentys tiki, kad suvartojus gyvatės pagrindu žynio pagamintų medžiagų tapsi žvitresniu ir t.t. Tai totemiškas mąstymas, bet jei tai žmonėms (kad ir dėl placebo efekto) padeda – kodėl jie negali taip gydytis? Mūsų juk niekas neverčia tuo užsiimėti.
Na mes kiek pasiaiškinome meno ir medicinos santykio etinę problematiką ir galime užbaigti mūsų nedidelę studiją kaip priklauso. Pagalvojus – gaunasi gana keistas paradoksas: kuo daugiau mokslo, tuo didesnė estetinė vertė ir čia tai bus itin pastebima.
Toks tūlas Teksasietis Džozefas Polas Džerniganas (Joseph Paul Jernigan) 1981 m. nepavykusio apiplėšimo metu mirtinai subadė garbaus amžiaus vyrą. 1993 m. Džozefui buvo suleista mirtina nuodų injekcija, o jo palaikai atiteko Sveikatos mokslų centro prie Kolorado universiteto kuruojamo Visible Human Project jurisdikcijai. Čia kūnas buvo detaliai „supjaustytas“ (net į 1871 dalis) ir dar detaliau „išfografuotas“ (virš 65 gigabaitai duomenų, kas prilygtu šimtui piratinių filmų kopijų). Rezultatas estetinėje plotmėje – lengvos, „plaukiančius“ paveikslus primenančios figūros. Pats tas vaiduokliškai aplinkai sukurti!
Nors pats Džerniganas rašytiniu būdu sutiko, kad jo kūnas po mirties atitektu mokslui, antra vertus, nieko konkretesnio apie tai, kas laukia jo kūno po mirties Džerniganas nebuvo informuotas, tad nenuostabu, kad nemažai žmonių suabejojo tokio tyrimo padorumu, o kolegos mokslininkai pareikalavo atsiriboti nuo egzekucijos. Kaip ne kaip, bet šis metodas pasirodė tikrai naudingas: mokslininkai buvo priversti pataisyti tam tikras anatomijos vadovėlių vietas (ypač susijusias su dubens raumenų forma bei prostatos sritimi[8].
Tai atrodo taip įdomu, kad pamiršau pristatyti už viso to slypinčius žmones: idėjos autorius C. Gagnon, fotografija užsiiminėjo F. Schott, o viso to prodiuseriu tapo pats A. Katz.
Visas ciklas buvo užvadintas pagal Džozefo Polo Džernigano mirties akimirką užfiksuotą laiką 12:31.
Vakar pasirodė vasaros galas, nuo debesies jį stebėjau. Tokios gamtiškos ir todėl pasakų aprėdus pasimatavusio šio metų laiko dar nebuvau sutikęs. Neatpažįstamas, todėl toks savas.
Vakar tikrai pasirodė, kad iš atsilopiusios debesies švarko kišenėlės pribiro drugių drugelių. Niekada ne per maža atsivėrusi juodoji skylė į save sutraukė bent dešimtį gandrų, Dar niekada nesu matęs tokios didingos jų vilkstinės.
O drugiai, jie drugeliais pabiro, krito – atsisakė kristi, tiesiog viršun žolės pakibo. Tokia sinchronizuota, organiška masė pievas glostė. Švelniai, švelniai, nesuduok.
Netikėjau, kol smulkutis lietutis – toks, kurio nepajusi ir akis metro spinduliu te pajus – pranešė apie vasaros man pabaigą.
O tiek stebuklų – atsibūdęs rytą aš bėgu prie durų pažiūrėti skrynutės, ką šiandienai išgyventi man paskyrė.
: rūkas, šalto vėjo gūsis, šiferiniais stogais vis kaip kokie nindzės bandantys kabintis sunkūs lietaus lašeliai.
Vasara turiu tokį savitą žaidimą: atsigulti ant žolės, pakreipti galvą, žiūrėti tiesiai į žalumą ir primerkti tai vieną, tai kitą akį – labai įdomus manipuliavimas vaizdais.
Draugas pasakojo, jog kai jis lankėsi Kalifornijoje nuolatos matydavo sodrius švininius debesis, priliesk nageliu ir pabirs, bet vietiniai sakė, jog vasaros metų čia nuolat taip ir paskutinįsyk lijo gal prieš 11 metų. Staiga pradėjo lyti ir,žinoma, juokais dėl to buvo apkaltinti lietuviai.
Pasaulis pats savaime yra atviras, tačiau mes jį uždarome per savo mintis bei kalbą (filosofas bei video menininkas Hilary Lawson).
Nežiūrėkim vieni į kitus, kurkim savitus ir todėl nuostabius ir nepakartojamus Pasaulius. Prie prievartos kito atžvilgiu Lawson‘o dėsnis negalioja. Geros likusios vasaros. Man ji jau baigėsi.
Kadangi paėmiau iš šio pono įkvėpiantį interviu ir mes su visa komanda niekaip negalima palikti vieni kitų ramybėje, nusprendžiau pareklamuoti juos ir save.
Pas juos yra tokia tradicija: nusifotogruoti su knyga ir siųsti nuotrauką, kad įdėtų į savo facebook puslapį. Yra ten ir šaunus vaikinas Andrius, kuris šiuo metu gyvena Londone, ašarą gali įspausti jo tekstas...
Gal ir aš ten būsiu, o ir kitiems siūlau nepraleisti galimybės prisiliesti prie naujos kartos (su savais pliusais ir minusais) meno judėjimo istorijos.
Įsigyti knygą galite čia.
Nesuprantu, ko žmonės kabinėjasi prie muzikos stilių, esmė juk esmėje, apuokėlyje. Išplėstose ir išplėštose akyse. Štai kur esmė. Jei itališkai kalbantis žmogus jums iš principo atrodo geresnis nei tas, kuris kalba angliškai, rusiškai ar lietuviškai - tai jūs, pone mielas, esate tiesiog idiotas.
Ne per seniausiai visą Lietuvą sukrėtęs įvykis nepaliko abejingų, daug mąsčiau ne tik kodėl žmonės daro ne tik vienas kitam, bet ir pačiam skauda, kokia to esmė, vidinė logika, mitologija ir poetika. Čia pateiksiu keleta savo pastebėjimų. Bijau, kad straipsnis pernelyg fragmentiškas, tačiau mintis visgi aiški ir nušviečiama labai įvairiame kontekste. Teisti, vertinti, klijuoti etiketes labai lengvai, pabandyti išteisinti jau visai kitas dalykas. Gyvename labai savotiškame laikmetyje ir tikrai visame kame (ypač moraliniuose bei dvasiniuose) dalykuose jaučiamas nuosmukis, bet tai nepasiteisinimas pasidavimui ir dvasios (ap)mirimui. Stenkimės suprasti vieni kitus ir pakilti aukščiau viso to.
Žaizda pati savaime be arbitro funkciją atliekančio stebėtojo yra bevertė. Kaliniai darosi pjautines žaizdas, kad gauti priėjimą prie tam tikrų ligoninės teikiamų patogumų. Yra net sakoma: „koks vyras be randų“. Graikų mitologijoje herojai ir ypač apatinė jų kūno dalis kentėdavo nuo laukinio šerno ilčių dūrių, tos žaizdos prisidėjo prie jų ideologizuoto paveikslo. Į labai panašius taškus taiko ir buliai Ispaniškosios toreadorų kultūros iniciacijos praktikos metu. Sekundė neapdairumo gali kainuoti net ir vyriškumą, o pergalė – patvirtinti patino vertę. Būtinas tiesiog kraują venose sprogdinantis susikaupimas, nenuostabu, kad moteriškajai koridos žiūrovų pusei šis vaizdinys gali kelti net labai erotiškas asociacijas. Dėmesingas, įsitempęs, metodiškas... tai vyras-nugalėtojas, ir jo elgesio poetiką nesunku perkelti į tarpasmeninių santykių sferą. Panašus modelis aptinkamas ir senojoje gerojoje stadium rock kultūroje - masyvios elektrinės gitaros odinėmis kelnėmis pasipuošusių ir prasižergusių atlikėjų rankose tampa kūno pratęsimo įrankiu (penio simbolika).
Ritualinis žalojimasis neturi nieko bendro su mazochizmu. Daug kultūrų bent kažkada praktikavo vyrų šlaunų srities fizinį veikimą iniciacijos tikslams, tam tikra prasme, tai lyg atsvara gamtos nulemtam moteriškam kraujavimui. Daugumoje kultūrų menstruacinis kraujas yra kažkas, ką reikia slėpti (nuo vyrų), tarkim, senovės Japonijoje periodą pergyvenančioms moterims būdavo statomi tam skirti nameliai, viena iš Papua Naujoje Gvinėjoje gyvenančių genčių žalodami save (pvz. badydami liežuvį nusikrato likusio motinos kraujo), tačiau JAV Naujosios Meksikos valstijoje Meskaleros mieste gyvenantys apačiai nepaisant atkaklių krikščionių misionierių pastangų, išsaugojo paprotį švęsti pirmąsias mergaičių mėnesines. Vyriškosios pusės solidarumas moterų atžvilgiu įvairiose kultūrose taip pat nėra toks jau retas reiškinys, kaip kai kas bando tai pateikti. Pavyzdžiui, Meksikos teritorijoje gyvenanti Huičiolų (Huichol)gentis kažkada bandė palengvinti moterų gimdymo kančias leisdami šioms virvelių pagalba dalį skausmo perduoti savo antrajai pusei. Apsirišęs sėklides vyras užlipdavo kiek aukščiau gimdyvės, o jau ši veikdavo instinktyviai. Laikai pasikeitė ir visi tabu yra laužomi: biologinės kilmės materiją (įskaitant ir menstruacinį kraują bei miltelinę placentą) naudoja garsusis Jungtinėse Valstijose kuriantis konceptualus dailininkas Wenda Gu. Tačiau bent mūsų nagrinėjamame kontekste įdomiausiai atrodo savo kūną moteriškų periodų metu aktyviai stebinti bei poetizuojanti Chen Lingyang.
Esmė ne pačiame veiksme – Australijos aborigenai kaip, beje, ir daugybė kitų ritualinį žalojimąsi praktikuojančių kultūrų (vien ko vertas Tailandui priklausančioje Puketo saloje vykstantis vegetarų festivalis), visu pirma siekiama įeinant į transą pasiekti energijos resursus valdančius autonomiškus pasąmoninius lygmenis[1], skausmas nėra siekiamybė, greičiau atvirkščiai – neišvengiamybė kelyje į tikslą. Tie patys aborigenai nevengia laidojimo ritualų metu atsikratyti sielvarto maitindami žemę iš šviežios žaizdos lašančiu krauju. Taipogi yra tikima, jog per žaizdą atėjusi (geroji) dvasia gali išstumti iš kūno jį ardančią tamsą. Finalinėje Twin Peaks‘o scenoje D. Lynch‘as viską apvertė aukštyn kojomis, tačiau tai labai iliustratyvus pop kultūros komentaras šia tema.
Aborigenams žaizdos liudija žmogaus dvasios jėgą bei drąsą, tai ištvėręs jaunuolis bus naudingas ir patikimas genties narys, o sužalotos kūno zonos pulsuoja tam tikromis magiškomis galiomis. Tai lyg kūrybiškumą manifestuojanti auto-penetracija ir to reikia, užuot vien orientavęsis tik į materialųjį Pasaulį, vyras atrastu savo būties esmę. „Papasakok bobutei ir tą nepatikės“ sakysite, na gerai, eikime link artimesnių sferų.
Krikščionybė. Amžinos žaizdos idėja.
Garsusis pusdievis Heraklis įsivėlė į kvailą konfliktą su kentaurais ir netyčia sužeidė nemirtingąjį šių mitinių būtybių mokytoją bei pačio draugą Kironą (Chiron). Heraklis ištraukė strėlę iš nelaimėlio kelio ir suteikė medicininę pagalbą, bet to nepakako, tada pabandė žaizdą užgydyti Hidros tulžimi, tačiau viskas tik pablogėjo. Negalėdamas numirti Kironas buvo priverstas kęsti amžinybės perspektyvoje nelabai viliojantį deginantį skausmą. Ir čia į sceną įsiveržia Prometėjas, sutinka prisiimti nemirtingumo prakeiksmą[2] ir Kironas ramiai užgęsta. Puikiai žinome, jog Prometėjas už savo gerą širdį Dzeuso bus prikaltas prie Kaukazo kalnų. Kuo visa tai ne savotiška krikščionybės alegorija? Žaizdos poetika būdinga toli gražu ne tik graikų mitams ir krikščionybei: legenda byloja, kad Islamo pranašui Mahometui angelai iš širdies išpjovė visą ten tarpusį blogį[3].
Kristaus kančia ir ypač jo žaizdos jau pora tūkstantmečių audrina žmonių vaizduotę. Per erškėčių vainiką sunkiantis kraujas, kuolais prie kryžiaus prismeigtos pėdos ir rankos. Tai šventumo akcentavimas. Likęs kūnas apgautas irimą maskuojančios šviesos. Nežinau kito dailininko iki Mateuso Griunvaldo (Matthias Grünewald 1470-1528 m.), kuris į nukryžiavimą būtų pažvelgęs kaip į nuogą faktą ir parodęs kūną tokį, koks jis objektyvių ypatybių veikiamas ir turėtų būti: čia jis sulysęs, pradėjęs irti, visas nusėtas lavondėmėmis, veidą iškreipusi mirties grimasa rankos ir pėdos ne statiškai „įformintos“, o mėšlungiškai išsiraičiusios. Dvidešimtasis ir ypač dvidešimt pirmasis amžius suvokiamas kaip krikščionybės idealų bei apskritai moralinės krizės era. Garsusis okultistas Aleyster‘is Crowley‘is taikliai pavadino šį laikmetį Era Vulgaris. Pasitelkdami drąsią vizualinę leksiką menininkai puikiai parodė, kokia milžiniška duobė skiria bažnyčios skelbiamus idealus bei realybę. Meno Pasaulyje šiokį tokį vardą turinti Švenčiausioji Sesuo Wendi A. Serrano Šlapimo Jėzų (Piss Christ) pavadino kasdienybės alegorija, o krikščionių fundamentalistai šį pavasarį nepataisomai sugadino šios fotografijos antspaudą. 2008-ais metais popiežiaus Benedikto nemalonę užsitraukė Martin‘o Kippenberger‘io prikaltą varlę vaizduojanti statula pavadinimu „Pradėkime nuo pėdų“ (Zuerst die Füsse).
Maža tos žaliosios bjaurybės pavaizdavimo, prikaltų žaizdų vaizdas yra uždengiamas bokalo (linksmybių) bei kiaušinio (vaisingumo, seksualumo) simboliais. Praeitų metu pabaigoje iš JAV nacionalinės portretų galerijos krikščionių lobistų pagalba buvo „išprašyta“ David Wojnarowicz‘čiaus tarp skruzdžių skendinčią Jėzaus statulėlę vaizduojanti video instaliacija. Reikalas tame, kad mūsų pačių religiškumas yra gerokai nutolęs nuo įprastojo jo suvokimo, S. Juknevičius savo monografijoje Pasąmonė ir religija teigia, jog dabartinė vakarietiškoji krikščionybė eilinio musulmono akimis žiūrint yra išsityčiojimas iš religijos[4] ir nereikia čia visko dabar primesti musulmonams, įdomu, ką apie mūsų tikėjimą pasakytų San Fernando mieste (Filipinai) prie kryžiaus save kalantys krikščionys?
Tai yra mūsų tabu: pasauliečiams savavališkai žaisti su religiniais simboliais draudžiama, o kontekstų keitimas išvis baisiausia nuodėmė – tarkim kodėl krikščioniškų pažiūrų atlikėjams leidžiama vartoti demonišką leksiką, o pagoniškųjų, ateitinių nuostatų kūrėjams iškart lipdomos satanistų etiketės. Šia prasme nematau didelio skirtumo tarp krikščioniškųjų pažiūrų elektroninės muzikos atstovų Enomine bei juodmetalio atstovų Mayhem‘ų – abiejų aktų lyrikoje nepastebėjau visiško susitapatinimo su šėtonu.
Reikalas tame, kad šis požiūrio taškas, kritiškas dogmos nagrinėjimas ir sukelia daugelio tikinčiųjų pasipiktinimą. Ir tik priartėjus susitapatinimui (nesant religiniam kontekstui viską suvertus patologijai) mes pakeičiame religinę terminologiją Pasaulietinio mokslo kategorijomis. Vienaip žiūrime į aukščiausias šventumo apraiškas – stigmas -, kiek kitaip į Afrikoje paplitusią skaritifikaciją, o į, pavyzdžiui, į savo kaktoje svastiką išsipjausčiusį Charlie Mansoną (kuris save tapatino tiek su Kristumi, tiek su velniu) jau visiškai kitaip. Begalo įdomus Paryžiaus morge dirbusio nekrofilo ir kanibalo Nico Claux atvejis. Šis žmogus save laikė Asirų demono Pazuzu įsikūnijimu (šio nelabojo pagrindu buvo rašytas garsiojo filmo „Egzorcistas“ scenarijus. Dabar Nico mėgaujasi laisve, teismo medicinos ekspertai jam nenustatė jokių rimtesnių psichologinių sutrikimų ir jis absoliučiai nesigaili to, ką padarė. Taigi, jis ne psichinis ligonis, galbūt „nesveikas“ (kad ir ką ši etiketė reikštu), tačiau visgi yra pilnateisis visuomenės narys. Kodėl kadaise save plakę flagelantai kaip ir save prie kryžiaus kalantys filipiečiais jau spėjo tapti savotiška norma, bet per šias Velykas prie kryžiaus prisikalęs ir mirtinai nukraujavęs taksistas iš Pietų Korėjos[5] būtinai kalba apie kažkokią patologiją? Reikia žiūrėti giliau, atsakymus sieti su vienokia ar kitokia ideologija. Geresnio paaiškinimo kodėl racionalūs žmonės (o Norvegijos siaubūnas A. Breivikas kaip ne kaip buvo tikras intelektualas iki kurio daugumai jį smerkiančių dar toloka) elgiasi taip neva tai necivilizuotai. Nepale esančiame Bode miestelyje kasmet vyksta labai iškalbingas ritualas, kuomet vienam išrintąjam vardan bendruomenės viešai yra perveriamas liežuvis. Tik šiuo atveju susitapatinimą panaikina religija (induizmas) ir tikslas (bendruomenė).
Kas yra kraujas? Kraujas gali būti geras arba blogas, geras yra perpilamas kitam, blogas – nuleidžiamas. Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje viskas komplikavosi – atsirado ŽIV bei AIDS. 1994-ieji ŽIV teigiamą virusą nešiojantis performansų atlikėjas Ron Athey iškrečia kažką nenusakomo.
Garsiausias Ron Athey performansas „Keturios scenos iš šiurkštaus gyvenimo“ pristatytas Mineapolio publikai 1994-ais metais. Savo partnerio nugarą Ron’as išgražino penkių centimetrų ilgio įpjovomis, tada popierinėmis servėtėlėmis sugėrė dalį bėgančio kraujo ir pakabino tarsi skalbinius ant virvės. Athey buvo diagnozuotas ŽIV teigiamas, o partneris buvo visiškai sveikas. Kilo didžiulis, masinę isteriją puikiai iliustruojantis skandalas. Kitame „kankinimų“ epizode Athey sąmoningai pamėgdžiojo Šv. Antonijų iš Padujos, į dešinę ranką įsibesdamas bent tuziną poodiniam naudojimui skirtų švirkštų. Po to iš šių kraujo pilnų adatų du asistentai Athey viršugalvyje suformavo savotišką karūną, o jam vis smarkiau kraujuojant rūpestingai valė šį užkrėstą kraują. Performanso metu Athey dainavo apie neva tai savo vaikystę krikščionių evangelikų aplinkoje bei priverstinį sielovadininko bei „hylerio“ malda darbą vėliau. Savaime aišku, jog religinį kontekstą menininkas panaudojo sąmoningai kaip ir jo siekiamybė patirti apsivalymą per kraują ir kančią[6].
Dar per toli? O kaip šiuolaikinė kultūra, muzika? Daug ieškoti čia nereikia – švedų suicidal black metal grupė Shining su savo charizmatiškuoju lyderiu Kvarforth’u daugiau nei chrestomatinis atvejis.
Siūlau atkreipti dėmesį į sakinį gyvendamas taip arba miršti, arba pakyli aukščiau. Įvairias praktikas savo kūnui taikiusiu mistikų sveikata senai tapo legendų pagrindų. Garsusis mistikas Gregorijus Rasputinas, kaip teigiama,, būdamas aštuoniolikos įstojo į flagelantų chlistu sektą. Manoma, kad savęs alinimas jos praktikuojamuose ritualuose maišėsi su seksualine veikla[7]. Visi girdėjo istorijas apie tai, kaip sunkiai sekėsi šį veikėją nudaigoti, labiau apsišvietę žino ir apie jo nežabotą seksualinį apetitą. Jei šie faktai kelia tam tikrų abejonių, jas prasklaidyti galima remiantis Porfirijaus Ivanovo pavyzdžiu. Net spiginant pačiai šalčiausiai rusiškai žiemai, jis vaikščiodavo pusnuogis. Užgrobę kaimeli, kuriame Ivanovas gyveno, naciai užsimanė patikrinti šio pusamžio vyro šventumą: iš pradžių jam nuogam teko 4 valandas praleisti po ledu, o po to – pora valandų nuogam pora valandų važinėtis motociklu ir jis net nesusirgo[8]. Šis šventasis kiekvieną savaitę pasninkaudavo po 42 valandas, o retkarčiais apsieidavo be vandens ištisą savaitę ir ilgiau[9].
Rinkdamas informaciją straipsniui aptikau be galo įdomų ir itin tinkanti pavyzdį. Panagrinėkime vienos save žalojančios merginos atvejį: „suleidau ašmenis giliai į savo piršto pagalvėlę; tai buvo jausmas kažko tokio aštraus bet kartu ir švelnaus, kažko, kas iki tol many slypėjo kažkur gilumoje. Su visu tuo pajutau galią. Jei kiti žmonės mane skaudina ar bando fiziškai sužeisti – aš tai pa(si)darau pirma ir parodau jiems savo žaizdą. Aš tarsi pranešu jiems: tu negali man nieko daugiau padaryti – dabar jau aš valdau situaciją“[10].
Save žalojančių asmenų mentalitetas itin retai kalba apie patiriamą traumatinio šoko būseną, kurią mes, stebėtojai, šiaip esame linkę tokiam asmeniui priskirti, taip pat sunku visa tai supaprastinti remiantis psichologijos ar neurologijos mokslų žiniomis. Savo sudėtingu bei dviprasmišku vidiniu Pasauliu sau fiziškai kenkiantys žmonės būtent ir nurodo į įvairius mistikus bei kitus šventumo apeigų propaguotojus, t.y. tuos, kurie siekia dvasinių aukštumų per asketizmą ir griežtą discipliną.
Lifelover grupės sekėjo susitapatinimo gestas.
Taigi, bene pati universaliausia iš visų žmonijai žinomų patirčių – skausmas – paliečia tiek kūną, tiek ir protą. Tik skausmą gali suaktyvinti miegančio tigro poziciją užsiėmusią dvasinę būseną, kuri geba panaikinti ar bent suvaldyti mūsų ego. Sukuriamas lyg ir dvasinis vakuumas, kurį veikiant konstruktyviai galima užpildyti kažkuo nauju: naujomis dvasinėmis vertybėmis, o gal tapti visai kitu, priešingu buvusiam sau.
Teologas Ariel’is Glucklich’as teigia, kad šventojo skausmo pagrindas bei tikslas yra destruktyvaus ir į jokią sistemą nepajungto kentėjimo transformavimas į pozityvų religijos bei psichologijos bi mechanizmą[11], visos šios integracijos vaisius yra gilesnis savęs bei savo egzistencijos kaip aktyvaus elemento pajungimas kažkokiai etinei sistemai. Pasak musulmonų mistiko Mizra’os Asadullah Ghalib’o, kai skausmas peržengia visas ribas, jis tampa vaistu.
Liaudiškai tariant – moteris moterimi tampa savaime, vyras privalo pereiti tarpinę iniciaciją, nuolat dirbti su savimi ir kurti savo identitetą.
O aš paklausysiu savo mylimų Tool'ų ir paniūniuosiu sau po nosimi:
This body. This body holding me. Be my reminder here that I am not alone in
This body, this body holding me, feeling eternal all this pain is an illusion.
[8]Kungurtsev, I. & Luchakova, O. (1994). The unknown Russian Mysticism: Pagan sorcery, Christian yoga, and other esoteric practices in the former Soviet Union. Gnosis, 32, 20-27]
Lietuviškojo Facebook socialinio tinklo sienomis ropoja tikra masine isterija alsuojantis baimės ir išlikimo instinktų varomas voragyvis. Jo platinama žinia skamba išties kraupiai: „SVARBU! Visiems tėvams, Nestle paprašė grąžinti visus BANANŲ kūdikio maisto, kurio kadencija baigiasi 2012 m., nes juose gali būti stiklo! Prašom nukopijuokite ir paskelbti del vaikų saugumo. Brūkšninis kodas 7613033089 73 Net jei esate ne tevai, prašome padėti, prašome perduoti šią žinutę. Jūs galite padėti išgelbėti vaiką“.
Skaitant šią grandininę žinutę į akis negali nekristi jo prasto vertalo stilistika. Pasidomėjus daugiau, paaiškėjo, kad ši isterija apėmė ne vien Lietuvą, savo nuogąstavimus internete reiškia pačių įvairiausių tautybių atstovai[1].
Nestle oficialiame pareiškime teigia, jog šis produktas yra parduodamas tik Prancūzijoje[2], taigi, nerimauti nėra jokios prasmės.
Visgi, įdomu pastebėti, kad galbūt pirmąkart į mūsų šalį atėjo pirmas tikras šiuolaikinis miesto mitas, jų buvo pilna (Kedžio ir teisėjų klano istorija, Šiauliuose sklando mitas esą visos trys prieš porą savaičių įvykusių skaudžių įvykių dalyvės priklausė pogrindžio satanistų bendruomenei, kurios narės turėdavo duoti mirties įžadus[3]), tačiau tokio į pačius pagrindinius tėvystės išlikimo instinktus taikančio gando dar nebuvo.
Jungtinėse valstijose aštuntajame dešimtmetyje trumpai buvo gana paplitęs reiškinys į vaikams per Helovyną dalijamus obuolius įsmeigti adatą ar skutimosi peiliuką[4]. Iš šio įvykio išsivystė legendos apie skutimosi peiliukus į prekybos centruose parduodamus obuolius smaigstančius nenaudėlius, užnuodytus saldainius ir t.t. Iš JAV į Lietuvą buvo atėjusi legenda ir apie kūnui skirtus narkotikais prisotintus lipdukus, kuriuos vaikams prie mokymo įstaigų siūlo įtartini asmenys[5]. Atmetus pirmąjį atvejį – nė viena iš šių istorijų nepasitvirtino.
Pagrindinė visų mitų funkcija yra auklėjamoji, o paskirtis – apsaugoti. Žinojimas yra galia, tačiau nežinojimas yra dar didesnė galia. Ką gali stereotipų, baimės ir neišmanymo kupinas žmogaus protas mums parodė ir Norvegijos tragedija. Svarbu nepasiduoti minios mentalitetui, mąstyti kritiškai ir tikrinti bet kokią mus pasiekiančią informaciją.
