Žaizda pati savaime be arbitro funkciją atliekančio stebėtojo yra bevertė. Kaliniai darosi pjautines žaizdas, kad gauti priėjimą prie tam tikrų ligoninės teikiamų patogumų. Yra net sakoma: „koks vyras be randų“. Graikų mitologijoje herojai ir ypač apatinė jų kūno dalis kentėdavo nuo laukinio šerno ilčių dūrių, tos žaizdos prisidėjo prie jų ideologizuoto paveikslo. Į labai panašius taškus taiko ir buliai Ispaniškosios toreadorų kultūros iniciacijos praktikos metu. Sekundė neapdairumo gali kainuoti net ir vyriškumą, o pergalė – patvirtinti patino vertę. Būtinas tiesiog kraują venose sprogdinantis susikaupimas, nenuostabu, kad moteriškajai koridos žiūrovų pusei šis vaizdinys gali kelti net labai erotiškas asociacijas. Dėmesingas, įsitempęs, metodiškas... tai vyras-nugalėtojas, ir jo elgesio poetiką nesunku perkelti į tarpasmeninių santykių sferą. Panašus modelis aptinkamas ir senojoje gerojoje stadium rock kultūroje - masyvios elektrinės gitaros odinėmis kelnėmis pasipuošusių ir prasižergusių atlikėjų rankose tampa kūno pratęsimo įrankiu (penio simbolika).
Ritualinis žalojimasis neturi nieko bendro su mazochizmu. Daug kultūrų bent kažkada praktikavo vyrų šlaunų srities fizinį veikimą iniciacijos tikslams, tam tikra prasme, tai lyg atsvara gamtos nulemtam moteriškam kraujavimui. Daugumoje kultūrų menstruacinis kraujas yra kažkas, ką reikia slėpti (nuo vyrų), tarkim, senovės Japonijoje periodą pergyvenančioms moterims būdavo statomi tam skirti nameliai, viena iš Papua Naujoje Gvinėjoje gyvenančių genčių žalodami save (pvz. badydami liežuvį nusikrato likusio motinos kraujo), tačiau JAV Naujosios Meksikos valstijoje Meskaleros mieste gyvenantys apačiai nepaisant atkaklių krikščionių misionierių pastangų, išsaugojo paprotį švęsti pirmąsias mergaičių mėnesines. Vyriškosios pusės solidarumas moterų atžvilgiu įvairiose kultūrose taip pat nėra toks jau retas reiškinys, kaip kai kas bando tai pateikti. Pavyzdžiui, Meksikos teritorijoje gyvenanti Huičiolų (Huichol)gentis kažkada bandė palengvinti moterų gimdymo kančias leisdami šioms virvelių pagalba dalį skausmo perduoti savo antrajai pusei. Apsirišęs sėklides vyras užlipdavo kiek aukščiau gimdyvės, o jau ši veikdavo instinktyviai. Laikai pasikeitė ir visi tabu yra laužomi: biologinės kilmės materiją (įskaitant ir menstruacinį kraują bei miltelinę placentą) naudoja garsusis Jungtinėse Valstijose kuriantis konceptualus dailininkas Wenda Gu. Tačiau bent mūsų nagrinėjamame kontekste įdomiausiai atrodo savo kūną moteriškų periodų metu aktyviai stebinti bei poetizuojanti Chen Lingyang.
Esmė ne pačiame veiksme – Australijos aborigenai kaip, beje, ir daugybė kitų ritualinį žalojimąsi praktikuojančių kultūrų (vien ko vertas Tailandui priklausančioje Puketo saloje vykstantis vegetarų festivalis), visu pirma siekiama įeinant į transą pasiekti energijos resursus valdančius autonomiškus pasąmoninius lygmenis[1], skausmas nėra siekiamybė, greičiau atvirkščiai – neišvengiamybė kelyje į tikslą. Tie patys aborigenai nevengia laidojimo ritualų metu atsikratyti sielvarto maitindami žemę iš šviežios žaizdos lašančiu krauju. Taipogi yra tikima, jog per žaizdą atėjusi (geroji) dvasia gali išstumti iš kūno jį ardančią tamsą. Finalinėje Twin Peaks‘o scenoje D. Lynch‘as viską apvertė aukštyn kojomis, tačiau tai labai iliustratyvus pop kultūros komentaras šia tema.
Aborigenams žaizdos liudija žmogaus dvasios jėgą bei drąsą, tai ištvėręs jaunuolis bus naudingas ir patikimas genties narys, o sužalotos kūno zonos pulsuoja tam tikromis magiškomis galiomis. Tai lyg kūrybiškumą manifestuojanti auto-penetracija ir to reikia, užuot vien orientavęsis tik į materialųjį Pasaulį, vyras atrastu savo būties esmę. „Papasakok bobutei ir tą nepatikės“ sakysite, na gerai, eikime link artimesnių sferų.
Krikščionybė. Amžinos žaizdos idėja.
Garsusis pusdievis Heraklis įsivėlė į kvailą konfliktą su kentaurais ir netyčia sužeidė nemirtingąjį šių mitinių būtybių mokytoją bei pačio draugą Kironą (Chiron). Heraklis ištraukė strėlę iš nelaimėlio kelio ir suteikė medicininę pagalbą, bet to nepakako, tada pabandė žaizdą užgydyti Hidros tulžimi, tačiau viskas tik pablogėjo. Negalėdamas numirti Kironas buvo priverstas kęsti amžinybės perspektyvoje nelabai viliojantį deginantį skausmą. Ir čia į sceną įsiveržia Prometėjas, sutinka prisiimti nemirtingumo prakeiksmą[2] ir Kironas ramiai užgęsta. Puikiai žinome, jog Prometėjas už savo gerą širdį Dzeuso bus prikaltas prie Kaukazo kalnų. Kuo visa tai ne savotiška krikščionybės alegorija? Žaizdos poetika būdinga toli gražu ne tik graikų mitams ir krikščionybei: legenda byloja, kad Islamo pranašui Mahometui angelai iš širdies išpjovė visą ten tarpusį blogį[3].
Kristaus kančia ir ypač jo žaizdos jau pora tūkstantmečių audrina žmonių vaizduotę. Per erškėčių vainiką sunkiantis kraujas, kuolais prie kryžiaus prismeigtos pėdos ir rankos. Tai šventumo akcentavimas. Likęs kūnas apgautas irimą maskuojančios šviesos. Nežinau kito dailininko iki Mateuso Griunvaldo (Matthias Grünewald 1470-1528 m.), kuris į nukryžiavimą būtų pažvelgęs kaip į nuogą faktą ir parodęs kūną tokį, koks jis objektyvių ypatybių veikiamas ir turėtų būti: čia jis sulysęs, pradėjęs irti, visas nusėtas lavondėmėmis, veidą iškreipusi mirties grimasa rankos ir pėdos ne statiškai „įformintos“, o mėšlungiškai išsiraičiusios. Dvidešimtasis ir ypač dvidešimt pirmasis amžius suvokiamas kaip krikščionybės idealų bei apskritai moralinės krizės era. Garsusis okultistas Aleyster‘is Crowley‘is taikliai pavadino šį laikmetį Era Vulgaris. Pasitelkdami drąsią vizualinę leksiką menininkai puikiai parodė, kokia milžiniška duobė skiria bažnyčios skelbiamus idealus bei realybę. Meno Pasaulyje šiokį tokį vardą turinti Švenčiausioji Sesuo Wendi A. Serrano Šlapimo Jėzų (Piss Christ) pavadino kasdienybės alegorija, o krikščionių fundamentalistai šį pavasarį nepataisomai sugadino šios fotografijos antspaudą. 2008-ais metais popiežiaus Benedikto nemalonę užsitraukė Martin‘o Kippenberger‘io prikaltą varlę vaizduojanti statula pavadinimu „Pradėkime nuo pėdų“ (Zuerst die Füsse).
Maža tos žaliosios bjaurybės pavaizdavimo, prikaltų žaizdų vaizdas yra uždengiamas bokalo (linksmybių) bei kiaušinio (vaisingumo, seksualumo) simboliais. Praeitų metu pabaigoje iš JAV nacionalinės portretų galerijos krikščionių lobistų pagalba buvo „išprašyta“ David Wojnarowicz‘čiaus tarp skruzdžių skendinčią Jėzaus statulėlę vaizduojanti video instaliacija. Reikalas tame, kad mūsų pačių religiškumas yra gerokai nutolęs nuo įprastojo jo suvokimo, S. Juknevičius savo monografijoje Pasąmonė ir religija teigia, jog dabartinė vakarietiškoji krikščionybė eilinio musulmono akimis žiūrint yra išsityčiojimas iš religijos[4] ir nereikia čia visko dabar primesti musulmonams, įdomu, ką apie mūsų tikėjimą pasakytų San Fernando mieste (Filipinai) prie kryžiaus save kalantys krikščionys?
Tai yra mūsų tabu: pasauliečiams savavališkai žaisti su religiniais simboliais draudžiama, o kontekstų keitimas išvis baisiausia nuodėmė – tarkim kodėl krikščioniškų pažiūrų atlikėjams leidžiama vartoti demonišką leksiką, o pagoniškųjų, ateitinių nuostatų kūrėjams iškart lipdomos satanistų etiketės. Šia prasme nematau didelio skirtumo tarp krikščioniškųjų pažiūrų elektroninės muzikos atstovų Enomine bei juodmetalio atstovų Mayhem‘ų – abiejų aktų lyrikoje nepastebėjau visiško susitapatinimo su šėtonu.
Reikalas tame, kad šis požiūrio taškas, kritiškas dogmos nagrinėjimas ir sukelia daugelio tikinčiųjų pasipiktinimą. Ir tik priartėjus susitapatinimui (nesant religiniam kontekstui viską suvertus patologijai) mes pakeičiame religinę terminologiją Pasaulietinio mokslo kategorijomis. Vienaip žiūrime į aukščiausias šventumo apraiškas – stigmas -, kiek kitaip į Afrikoje paplitusią skaritifikaciją, o į, pavyzdžiui, į savo kaktoje svastiką išsipjausčiusį Charlie Mansoną (kuris save tapatino tiek su Kristumi, tiek su velniu) jau visiškai kitaip. Begalo įdomus Paryžiaus morge dirbusio nekrofilo ir kanibalo Nico Claux atvejis. Šis žmogus save laikė Asirų demono Pazuzu įsikūnijimu (šio nelabojo pagrindu buvo rašytas garsiojo filmo „Egzorcistas“ scenarijus. Dabar Nico mėgaujasi laisve, teismo medicinos ekspertai jam nenustatė jokių rimtesnių psichologinių sutrikimų ir jis absoliučiai nesigaili to, ką padarė. Taigi, jis ne psichinis ligonis, galbūt „nesveikas“ (kad ir ką ši etiketė reikštu), tačiau visgi yra pilnateisis visuomenės narys. Kodėl kadaise save plakę flagelantai kaip ir save prie kryžiaus kalantys filipiečiais jau spėjo tapti savotiška norma, bet per šias Velykas prie kryžiaus prisikalęs ir mirtinai nukraujavęs taksistas iš Pietų Korėjos[5] būtinai kalba apie kažkokią patologiją? Reikia žiūrėti giliau, atsakymus sieti su vienokia ar kitokia ideologija. Geresnio paaiškinimo kodėl racionalūs žmonės (o Norvegijos siaubūnas A. Breivikas kaip ne kaip buvo tikras intelektualas iki kurio daugumai jį smerkiančių dar toloka) elgiasi taip neva tai necivilizuotai. Nepale esančiame Bode miestelyje kasmet vyksta labai iškalbingas ritualas, kuomet vienam išrintąjam vardan bendruomenės viešai yra perveriamas liežuvis. Tik šiuo atveju susitapatinimą panaikina religija (induizmas) ir tikslas (bendruomenė).
Kas yra kraujas? Kraujas gali būti geras arba blogas, geras yra perpilamas kitam, blogas – nuleidžiamas. Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje viskas komplikavosi – atsirado ŽIV bei AIDS. 1994-ieji ŽIV teigiamą virusą nešiojantis performansų atlikėjas Ron Athey iškrečia kažką nenusakomo.
Garsiausias Ron Athey performansas „Keturios scenos iš šiurkštaus gyvenimo“ pristatytas Mineapolio publikai 1994-ais metais. Savo partnerio nugarą Ron’as išgražino penkių centimetrų ilgio įpjovomis, tada popierinėmis servėtėlėmis sugėrė dalį bėgančio kraujo ir pakabino tarsi skalbinius ant virvės. Athey buvo diagnozuotas ŽIV teigiamas, o partneris buvo visiškai sveikas. Kilo didžiulis, masinę isteriją puikiai iliustruojantis skandalas. Kitame „kankinimų“ epizode Athey sąmoningai pamėgdžiojo Šv. Antonijų iš Padujos, į dešinę ranką įsibesdamas bent tuziną poodiniam naudojimui skirtų švirkštų. Po to iš šių kraujo pilnų adatų du asistentai Athey viršugalvyje suformavo savotišką karūną, o jam vis smarkiau kraujuojant rūpestingai valė šį užkrėstą kraują. Performanso metu Athey dainavo apie neva tai savo vaikystę krikščionių evangelikų aplinkoje bei priverstinį sielovadininko bei „hylerio“ malda darbą vėliau. Savaime aišku, jog religinį kontekstą menininkas panaudojo sąmoningai kaip ir jo siekiamybė patirti apsivalymą per kraują ir kančią[6].
Dar per toli? O kaip šiuolaikinė kultūra, muzika? Daug ieškoti čia nereikia – švedų suicidal black metal grupė Shining su savo charizmatiškuoju lyderiu Kvarforth’u daugiau nei chrestomatinis atvejis.
Siūlau atkreipti dėmesį į sakinį gyvendamas taip arba miršti, arba pakyli aukščiau. Įvairias praktikas savo kūnui taikiusiu mistikų sveikata senai tapo legendų pagrindų. Garsusis mistikas Gregorijus Rasputinas, kaip teigiama,, būdamas aštuoniolikos įstojo į flagelantų chlistu sektą. Manoma, kad savęs alinimas jos praktikuojamuose ritualuose maišėsi su seksualine veikla[7]. Visi girdėjo istorijas apie tai, kaip sunkiai sekėsi šį veikėją nudaigoti, labiau apsišvietę žino ir apie jo nežabotą seksualinį apetitą. Jei šie faktai kelia tam tikrų abejonių, jas prasklaidyti galima remiantis Porfirijaus Ivanovo pavyzdžiu. Net spiginant pačiai šalčiausiai rusiškai žiemai, jis vaikščiodavo pusnuogis. Užgrobę kaimeli, kuriame Ivanovas gyveno, naciai užsimanė patikrinti šio pusamžio vyro šventumą: iš pradžių jam nuogam teko 4 valandas praleisti po ledu, o po to – pora valandų nuogam pora valandų važinėtis motociklu ir jis net nesusirgo[8]. Šis šventasis kiekvieną savaitę pasninkaudavo po 42 valandas, o retkarčiais apsieidavo be vandens ištisą savaitę ir ilgiau[9].
Rinkdamas informaciją straipsniui aptikau be galo įdomų ir itin tinkanti pavyzdį. Panagrinėkime vienos save žalojančios merginos atvejį: „suleidau ašmenis giliai į savo piršto pagalvėlę; tai buvo jausmas kažko tokio aštraus bet kartu ir švelnaus, kažko, kas iki tol many slypėjo kažkur gilumoje. Su visu tuo pajutau galią. Jei kiti žmonės mane skaudina ar bando fiziškai sužeisti – aš tai pa(si)darau pirma ir parodau jiems savo žaizdą. Aš tarsi pranešu jiems: tu negali man nieko daugiau padaryti – dabar jau aš valdau situaciją“[10].
Save žalojančių asmenų mentalitetas itin retai kalba apie patiriamą traumatinio šoko būseną, kurią mes, stebėtojai, šiaip esame linkę tokiam asmeniui priskirti, taip pat sunku visa tai supaprastinti remiantis psichologijos ar neurologijos mokslų žiniomis. Savo sudėtingu bei dviprasmišku vidiniu Pasauliu sau fiziškai kenkiantys žmonės būtent ir nurodo į įvairius mistikus bei kitus šventumo apeigų propaguotojus, t.y. tuos, kurie siekia dvasinių aukštumų per asketizmą ir griežtą discipliną.
Lifelover grupės sekėjo susitapatinimo gestas.
Taigi, bene pati universaliausia iš visų žmonijai žinomų patirčių – skausmas – paliečia tiek kūną, tiek ir protą. Tik skausmą gali suaktyvinti miegančio tigro poziciją užsiėmusią dvasinę būseną, kuri geba panaikinti ar bent suvaldyti mūsų ego. Sukuriamas lyg ir dvasinis vakuumas, kurį veikiant konstruktyviai galima užpildyti kažkuo nauju: naujomis dvasinėmis vertybėmis, o gal tapti visai kitu, priešingu buvusiam sau.
Teologas Ariel’is Glucklich’as teigia, kad šventojo skausmo pagrindas bei tikslas yra destruktyvaus ir į jokią sistemą nepajungto kentėjimo transformavimas į pozityvų religijos bei psichologijos bi mechanizmą[11], visos šios integracijos vaisius yra gilesnis savęs bei savo egzistencijos kaip aktyvaus elemento pajungimas kažkokiai etinei sistemai. Pasak musulmonų mistiko Mizra’os Asadullah Ghalib’o, kai skausmas peržengia visas ribas, jis tampa vaistu.
Liaudiškai tariant – moteris moterimi tampa savaime, vyras privalo pereiti tarpinę iniciaciją, nuolat dirbti su savimi ir kurti savo identitetą.
O aš paklausysiu savo mylimų Tool'ų ir paniūniuosiu sau po nosimi:
This body. This body holding me. Be my reminder here that I am not alone in
This body, this body holding me, feeling eternal all this pain is an illusion.
This body, this body holding me, feeling eternal all this pain is an illusion.
[1] http://www.shaman-australis.com/forum/index.php?showtopic=9111
[2] http://ancienthistory.about.com/od/hercules/a/HerculesLabor4.htm
[5] http://www.guardian.co.uk/world/2011/may/18/south-korean-dead-crucifixion-recreation
[6] http://actesbranly.revues.org/445
[7] http://www.galenfrysinger.com/russia_grigori_rasputin.htm
[8] Kungurtsev, I. & Luchakova, O. (1994). The unknown Russian Mysticism: Pagan sorcery, Christian yoga, and other esoteric practices in the former Soviet Union. Gnosis, 32, 20-27]
[9] http://www.longevitywatch.com/dryfasting.htm
[10] http://actesbranly.revues.org/445
[11] http://www.amazon.com/exec/obidos/ASIN/0195169433/sofa-20/ref=nosim
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą