Kūnai po mirties visada yra tabu objektas. Ir liestis prie jo gali ne betkas: Indijoje tą daro žemiausioje kastų pakopoje esantys neliečiamieji, Filipinuose, kur vieta kapinėse yra nuomojama, kūnus „perkrausto“ darbininkai. Tai beveik visada ant žemiausios socialinės pakopos laiptelio stovinčių žmonių darbas. Kas kita būti chirurgu arba anatomu: matyti ir žinoti, tai yra turėti kažkokią galią .
Anatomijos ir žmogaus kūno studijos platesne prasme apskritai yra gana kontroversiško turinio objektas. Jau iš mokyklos laikų žinome, kad pats Leonardo da Vinčis kasdavosi kūnus ir juos tyrinėdavo. Kai kurie dar yra girdėję apie nacistinės vokietijos „pažibą“ daktarą Mengelę ir jo siaubingus eksperimentus.
Anatomijos teatras. Jacques de Gehyn vyresniojo graviūra, 1633 m.
Nuo 18 a. pr. kurį laikotarpi lavonų skrodimas kurį laiką buvo draudžiamas tiek pasaulietinės, tiek religinės valdžios. Kaip ir L. da Vinčis, menininkai juto poreikį giliau pažinti žmogaus kūno motoriką, suvokti raumenų bei sausgyslių sandarą. Pagrindinė bausmė už tokias praktikas – atskyrimas nuo bažnyčios (ekskumunikacija), o kartais ir mirtis. Medicinos srityje vyravo ne kažkokia kitokia situacija; visas šis mokslas panašėjo į religinių prietarų pučiamą muilo burbulą. Kažkoks atšilimas prasidėjo pačioje 18 a. pabaigoje, kuomet visuotinai pradėtos saugoti bei egzaminuoti ligų pažeistos žmonių kūno dalys. Anatominio teatro terminas puikiai atspindi veiksmo kaip performanso bei medicinininės operacijos puses[1]. Iki pat 1860 m., kai L. Pasteras atrado ir susiėjo mikrobus su jų sukeliamomis ligomis, stebėti tokias medicinines operacijas kaip skrodimas, galėjo visi norintys.
Praeito amžiaus antroje pusėje etinius medicinos ežero vandenis gerokai padrumstė lenkų kilmės vokiečių anatomo Gunther’io von Hagens’o kontroversiškai vertinama biologinių audinių prezervavimo technologija, kuri buvo pavadinta skambiu, tačiau iškalbingu plastinacijos terminu.
G. v. Hagens’as 1977 m. užsimanė audiniuose esantį vandenį bei riebalus pakeisti plastiku. Edukologine prasme tai buvo išties sumanus žingsnis: tokiu būdu išsaugoti minkštieji audiniai beveik nesiskiria nuo „originalių“, kur kas atsparesni irimui, neskleidžia nemalonaus kvapo, juos galima liesti rankomis.
1995 m. Japonijoje pasirodė pirmoji masėms skirta išsaugotų kūno dalių paroda; vėliau ši idėja virs garsiąja 50-imt Pasaulio miestų apkeliavusia Body Worlds ekspozicija: visas ketverias jos serijas aplankė bent 26 milijonai smalsuolių visame Pasaulyje.
Bet čia dar ne viskas. 2002-iais skrybeliuotasis ponas atliko pirmą viešą autopsiją Jungtinėje Karalystėje per 170 metų. Operacija vyko pilnoje Londono teatro, kurioje telpa per 500-ai žmonių, auditorijoje. Veiksmą komentavo viskuo besipiktinantys akadamikai, apie šio show prieštaravimą 1984-ųjų anatomijos aktui atvyko priminti ir metropoliteno policijos pareigūnai. Kadangi po transliacijos valstybės remiamas Channel 4 kanalas susilaukė virš 130-ies rašytinių skundų, viešos autopsijos Miunchene nuspręsta nebekartoti.
G. von Hagens’as apskritai labai mėgsta įsivelti į visokio plauko skandalus. Pavyzdžiui, 2003-iais Kirgizai tyrė įtarimus neva vokiečių anatomas nelegaliai įsigijęs kūnų iš šioje šalyje esančių kalėjimų, ligonių bei psichiatrinių ligoninių, o po metų vokiečių dienraštis Der Spiegel paleido „antį“ esą savo ekspozicijoje Hagens’as naudoja ir nuteistųjų mirti Kinų palaikus[2]. Be teismo nutarties įtarimai lieka įtarimais, kita vertus: etinės dilemos tai nekeičia. Kiek toli galima eiti vardan pažangos, ar žinantis (turintis galią ir potencialą kažką nuveikti) turi moralinę teise ir prioritetą prieš visus kitus, ar jis gali laužyti visuomenėje priimtus tabu vardan galbūt tikrai kilnių, bet kitiems nesuvokiamų paskatų?
Labai įdomų komentarą šiuo klausimu mums pateikia kinų moderniojo meno scena. 2000-ais metais vykusioje trečiojoje Šanchajaus Bianalėje vietos atsirado ir 46-is kontraversiškus kūrėjus tarsi po skėčiu priglaudžiančiai Fuck Off ekspozicijai (autentiškas pavadinimas 不合作的方式 pažodžiui verstinas kaip atsisakymas bendradarbiauti, tačiau agresyviai judejimo avangarde stovėjusio Ai Weiwei ‘aus laikysenai apibrėžti labiau tiko angliškasis išsireiškimas). Tarp visų 46 avangardinio meno kariūnų skaisčiausiai žybėjo Zhu Yu ietis. Savo prisistatymą jis vainikavo nuotraukomis iš „žmonių valgymo“ akto. Visą nuotraukų seriją sudarė negyvo žmogaus vaisiaus kepimo bei valgymo vaizdai. Po to kai viena į internetą nutekėjusi nuotrauką atkreipė Skotland Jardo (Jungtinė Karalystė) bei FTB (JAV) tyrėjų dėmesį, ponas tyrėjų dėmesį, ponas Yu atsakė paskelbdamas viešą laišką; „Jokia religija nedraudžia kanibalizmo, kaip ir nėra jokio tą draudžiančio įstatymo. Savo darbe naudojuosi šia tarp moralės bei įstatymų žiožėjančia laisva erdve.[3]“ paklaustas, iš kur gavo vaisių, Yu prisipažino kūnelį nugvelbęs iš medicinos mokyklos[4].
Tikriausiai, pats menininkas nesitikėjo, kad savo darbu padarys kur kas daugiau žalos nei naudos: į viešumą kartas nuo karto išprūsta vienas kitas kaip reikiant neištirtas kinus kaip vaikų valgytojų tautą vaizduojantis faktas. Visai nesenai po internetą praskrido Korėjos žurnalistų „antis“ neva vienoje iš Kinijos ligoninių (nenorodyta kurioje, maža to net apie geografinę jos padėtį pasakyta absoliučiai nieko) iš abortų bei nesėkmingų gimdymų aukų gaminami medikamentai, kurie tikriausiai skirti vyriškąjai potencijai gerinti[5]. Šis neapibrėžtumas (dieve brangus, kokio dydžio tai šalis) bei „gausybės rago“ įvaizdis (o modernūs mitai nemėgsta apribojimų, viskas juose skęsta neaprepiamose laiko, teritorijos bei neišsenkančios materijos jūrose). Taip, įvairioms kultūroms būdingi skirtingi požiūriai į ligą bei gydymo būdus, patys kinai mėgsta kiaušinius virti vaikų šlapime ir tiki, kad tai gerina jų sveikatą. 20 a. Irane ir kai kur Indijoje ortodoksiškai nusiteikusios bendruomenės vis dar vartodavo bulių šlapimą kaip apsivalymo ritualo gomez pagrindą. Ten ši biologinė medžiaga dar naudojama egzorcizmo tikslams per Barasnom-i no sab apeigas[6]. O ir mes, Lietuviai, dėl tam tikrų medikamentų trūkumo dar nesenai gerdavome vaikų šlapimą. Šios pasakos man primena gąsdinimus apie neva vaikų kraują per savo ritualus geriančius pažadėtosios kartos atstovus žydus, o kinai, tam tikra prasme, taip pat išskirtinė tauta – jų ekonomika ne tik nesitraukia, bet ir stabiliai auga.
Beje, pas Maskvoje gyvenantį ir placentos pagrindu sveikatinimo preparatus gaminantį rusų mediką nesibodi kreiptis tokios mūsų krepšinio garsenybės kaip R. Kurtinaitis ar A. Sabonis[7]. Placentą savo meno dirbiniuose naudoja ir kinų konseptualistas Wenda Gu, tačiau kai nesimato jokios kažkokio tai radikalaus veiksmo praktinės naudos, mums viskas pradeda trauktis labai įtartina miglele. Tiesa ta, kad Pasaulyje vis dar yra kultūrų, kurios į vaistų gamyboje naudojamas chemines medžiagas žiūri nepalankiai, kultūriškai šitie dalykai neturi jokio tradicijos mato, be to, ne visur medikamentai yra taip lengvai prieinami. Pavyzdžiui, kai kurios Afrikos gentys tiki, kad suvartojus gyvatės pagrindu žynio pagamintų medžiagų tapsi žvitresniu ir t.t. Tai totemiškas mąstymas, bet jei tai žmonėms (kad ir dėl placebo efekto) padeda – kodėl jie negali taip gydytis? Mūsų juk niekas neverčia tuo užsiimėti.
Na mes kiek pasiaiškinome meno ir medicinos santykio etinę problematiką ir galime užbaigti mūsų nedidelę studiją kaip priklauso. Pagalvojus – gaunasi gana keistas paradoksas: kuo daugiau mokslo, tuo didesnė estetinė vertė ir čia tai bus itin pastebima.
Toks tūlas Teksasietis Džozefas Polas Džerniganas (Joseph Paul Jernigan) 1981 m. nepavykusio apiplėšimo metu mirtinai subadė garbaus amžiaus vyrą. 1993 m. Džozefui buvo suleista mirtina nuodų injekcija, o jo palaikai atiteko Sveikatos mokslų centro prie Kolorado universiteto kuruojamo Visible Human Project jurisdikcijai. Čia kūnas buvo detaliai „supjaustytas“ (net į 1871 dalis) ir dar detaliau „išfografuotas“ (virš 65 gigabaitai duomenų, kas prilygtu šimtui piratinių filmų kopijų). Rezultatas estetinėje plotmėje – lengvos, „plaukiančius“ paveikslus primenančios figūros. Pats tas vaiduokliškai aplinkai sukurti!
Nors pats Džerniganas rašytiniu būdu sutiko, kad jo kūnas po mirties atitektu mokslui, antra vertus, nieko konkretesnio apie tai, kas laukia jo kūno po mirties Džerniganas nebuvo informuotas, tad nenuostabu, kad nemažai žmonių suabejojo tokio tyrimo padorumu, o kolegos mokslininkai pareikalavo atsiriboti nuo egzekucijos. Kaip ne kaip, bet šis metodas pasirodė tikrai naudingas: mokslininkai buvo priversti pataisyti tam tikras anatomijos vadovėlių vietas (ypač susijusias su dubens raumenų forma bei prostatos sritimi[8].
Source Data for Photography/12:31 from Croix Gagnon on Vimeo.
Tai atrodo taip įdomu, kad pamiršau pristatyti už viso to slypinčius žmones: idėjos autorius C. Gagnon, fotografija užsiiminėjo F. Schott, o viso to prodiuseriu tapo pats A. Katz.
Visas ciklas buvo užvadintas pagal Džozefo Polo Džernigano mirties akimirką užfiksuotą laiką 12:31.
http://www.project1231.com
[1] http://www.flickr.com/photos/astropop/1443333990/in/set-72157601947626333/
[2] http://en.wikipedia.org/wiki/Gunther_von_Hagens
[3] http://www.timesonline.co.uk/tol/news/uk/article806379.ece
[4] http://en.wikipedia.org/wiki/Fuck_Off_%28art_exhibition%29
[5] http://www.geekosystem.com/china-dead-baby-pills/
[6] Holden, Lynn. Encyclopedia of taboos. p.263
[7] http://www.lrytas.lt/-12622125861261158633-p5-trenerio-r-kurtinai%C4%8Dio-jaunyst%C4%97s-eliksyras-gyvyb%C4%99-sauganti-placenta.htm
[8] http://en.wikipedia.org/wiki/Visible_Human_Project
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą