Vakar pasirodė vasaros galas, nuo debesies jį stebėjau. Tokios gamtiškos ir todėl pasakų aprėdus pasimatavusio šio metų laiko dar nebuvau sutikęs. Neatpažįstamas, todėl toks savas.
Vakar tikrai pasirodė, kad iš atsilopiusios debesies švarko kišenėlės pribiro drugių drugelių. Niekada ne per maža atsivėrusi juodoji skylė į save sutraukė bent dešimtį gandrų, Dar niekada nesu matęs tokios didingos jų vilkstinės.
O drugiai, jie drugeliais pabiro, krito – atsisakė kristi, tiesiog viršun žolės pakibo. Tokia sinchronizuota, organiška masė pievas glostė. Švelniai, švelniai, nesuduok.
Netikėjau, kol smulkutis lietutis – toks, kurio nepajusi ir akis metro spinduliu te pajus – pranešė apie vasaros man pabaigą.
O tiek stebuklų – atsibūdęs rytą aš bėgu prie durų pažiūrėti skrynutės, ką šiandienai išgyventi man paskyrė.
: rūkas, šalto vėjo gūsis, šiferiniais stogais vis kaip kokie nindzės bandantys kabintis sunkūs lietaus lašeliai.
Vasara turiu tokį savitą žaidimą: atsigulti ant žolės, pakreipti galvą, žiūrėti tiesiai į žalumą ir primerkti tai vieną, tai kitą akį – labai įdomus manipuliavimas vaizdais.
Draugas pasakojo, jog kai jis lankėsi Kalifornijoje nuolatos matydavo sodrius švininius debesis, priliesk nageliu ir pabirs, bet vietiniai sakė, jog vasaros metų čia nuolat taip ir paskutinįsyk lijo gal prieš 11 metų. Staiga pradėjo lyti ir,žinoma, juokais dėl to buvo apkaltinti lietuviai.
Pasaulis pats savaime yra atviras, tačiau mes jį uždarome per savo mintis bei kalbą (filosofas bei video menininkas Hilary Lawson).
Nežiūrėkim vieni į kitus, kurkim savitus ir todėl nuostabius ir nepakartojamus Pasaulius. Prie prievartos kito atžvilgiu Lawson‘o dėsnis negalioja. Geros likusios vasaros. Man ji jau baigėsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą